Na, ir vėl namo grįžtu,
Liūdna, linksma ir sunku.
Tiek papasakot turiu,
Betgi kam – neberandu.
Lygtais nieks neišklausys,
Bet pravėrusi duris...
Pamatau aš savo katę,
Žiūrinčia man į akis!
Greit nusirengiu,
Ji sėdi,
Nueinu,
Ji išpaskos.
Pasakoju,
O Ji klausos
Žvilgteliu,
Ji į mane.
Juk geriausia,
Kai išklauso.
Visa kita pamažu,
Tampa jau nebesvarbu
O atsakymui užtenka
Murktelėjimų
Jos tylių...
Švelnių...
Suprantu, nieks geriau neišklausys,
Kaip katė Nika vardu.
Gal tava katė taip moka,
Pabandyk ir tu!