Mes visados tiesiog buvom be pradžios ir be esamo laiko
tik akimirka įstrigus amžinybėj
mes visados tiesiog buvom kaip tyla tarp dūžių širdies
ar kaip ta kamanė be sparno
mes visados tiesiog buvom be pradžios ir be esamo laiko
Vis dėlto aš iškrypėlis - kamanė ir net vien tik jos sparnas man jau tapo svarbesnė ir už amžinybę, ir už tylą, ir už ŠIRDĮ, ir už laiką taip pat (šiuo paskutiniu atveju, atrodo, tai - į naudą).
Nesupraskit klaidingai, čia aš komentuoju pats save, eilėraštis, tikriausiai, visai neblogas.