Vertybių krizė arba Turime tai, ko esame verti

Žmonės šaukia, rėkia: krizė krizė!!!
Mums reikia pinigų, į rojų vizos!
Muštynės, smurtas, žmogžudysčių kultas.
Štai šitoks įvaizdis jau aplink mus sukurtas.

Visi apakę, protas sutemoj.
Brangieji mano, atsimerkit „bože moj“.
Ne pinigų čia krizė, ne tame esmė,
Vertybių krizė, o kieno kaltė?

Laimės sąvoka pasikeitė kardinaliai.
Kas trečias mano: kad laimė - pinigai.
O kur šeima, artumas, ką dėl meilės aukotum?
Kartais atrodo, kad dėl babkių velniui sielą parduotum.

Iš savo patirties skaudžios: nėra šeimos,
Tai jokie turtai laimės neatstos.
Nebent trumpam, bet kas po to? Tiesa, be jų sunku. Jie reikalingi.
Bet tiktai tam, kad būtume pavalgę, apsirengę ir tvarkingi.

Niuansų daug, ir viskas reikalauja pinigų.
Tačiau nėra blogiau kai nebejaučiame tame ribų.
Teisingai sako, kas per daug nesveika,
Nes kai daug turim, imam ir išpaikstam.

Žiūriu į valdžią ir pyktis ima.
Kaip nusiritom mes iki šitokio lygio??
Ir apskritai kas darosi visiems?
Iš kur tiek pavydo, paniekos vieni kitiems?

Komercija, kautynės, gobšumo pavestos skerdynės.
Jau ant kiekvieno kampo matosi muštynės.
Pinigai žudo mus, ar to nejaučiat?
Kur tie gražūs laikai, kai tikrosios vertybės valdė aukštį?

Kodėl kas antras alkoholy ieško laimės?
Šitiek patyčių, keršto, marios baimės.
Ar kas nors žino kiek kainuoja apkabinimas?
Kiek vertas vienas nuoširdus jausmų dalinimas?

Užvaldė materializmas mus.
Mes degraduojam, ritamės.
Prarandam vertingiausius dalykus.
Aš vis dar melsiuosi už mus visus.

Kur logika, kur racionalumas? Ar pagalvojam apie pasekmes?
Jų bumas! O savanaudiškumas?
Man koktu žiūrėt.
Kaip galim negalvoti apie kitą, tik save mylėt?

Ir trokštam pagarbos. Už ką? Ją reik pelnyti.
Skaudžiausia tai, kad praeities likučių mumyse jau nematyti.
Nebuvo tais laikais nei prabangos nei turtų.
Ir nereikėjo, nieks dėl to nealpo.

Žmonės meldžiu! klaupiuos ant žemės kojom,
Kodėl mes vis dažniau ne savo o kitų klaidas skaičiuojam?
Vertybės.. kur jos? lauki reinkarnacijos?
Kiek dar mums liko iki visiškos degradacijos?

Tie žmonės savo rankom dirbo, vargo.
Visi už vieną-vienas už visus. Nevengė darbo!
Ir kas svarbiausia: buvo laimingesni mažiausiai milijoną kartų.
Paguodžia viena, mūs senolių pavyzdingos kartos.

Deja dabar ta laimės sąvoka pasikeitė kardinaliai.
Kai klausi „kaip suvoki laimę? „
Atšauna: pinigai.
Nebeturiu ką pasakyti. Man brangu ne tai.