gyvenimas iš įpročio

išplėšk mano kūną iš susvetimėjusio pasaulio
paguldyk ant skaidriausio ledo
kad net  kepenys persišviestų
o iš kojų kaulų imtų želti žolė
kad nesumindžiotos sielos teritorijų sienos nepradėtų eižėti
nuo nepakeliamo melo sau pačiam
ir gyvenimas nepriverstų sapnuoti tikrovės
perspektyvinių pastozinių linijų nuotėpio
kad širdyje vis dar švytėtų tos akys
kurios nuskaidrina dieną
ir priverčia rūką šypsotis
iš kvailių kvailiausios asmeninės būties
kai net purvas netikėtai išnyksta

gaila tik, kad akimirka ta
skaičiuojama nebent saulės greičiu
kurio net pasiaukojimo pagreitis nesugebėtų pasiekti
nes nebet košmariškos nakties prakaitą
galėčiau Dievui aukoti
ir visiškai nesvarbu, kad vienintelis atsakymas kančiai
tėra amžinoji tyla, įkalinta ledinėje egzistavimo baimėje
... man šalta, nes gyvent kažkodėl vis dar mėginu