Peizažas - „en novembre“

Krintantys lapai baigia uždengti visą šaligatvį. Greit nematysime, kur eiti. Atrodys, kad einame medžių viršūnėmis. Spalvotomis ir tiesiog kerinčiomis viršūnėmis. Saulė pasiklydusi savo mintyse nesupranta, kad jau ruduo – ji šviečia ir bando šildyti lyg būtų vasara, bet vėjas jos neklauso. Jis priešingai – pakelia lapus į orą, suka juos kelias dešimtis kartų ir vėl teškia į žemę, o jo pūtimas tarsi žiemos speigas – man jau gelia veidą. Kad vėl galėčiau savo veide rodyti emocijas, paprašau padavėja le cafe. Greit gaunu didelį puodelį dieviškojo gėrimo. Merci. Toliau stebiu gatvę, kuria ką tik ėjau, ir negaliu atsigėrėti šiuo peizažu. Tolimame gatvės kampe mažytis prancūzų pudelis palieka ne tokį ir mažytį merde, o jo šeimininkas apsimeta nieko nepamatęs ir tempia šunį toliau. Nekaltai atrodanti senutę nekaltai į savo rankinuką deda daiktus iš suvenyrų parduotuvėlės kol jos niekas nemato. Pardavėja, kuri turėtų pastebėti minėtąją senutę, kalba telefonu tuo pačiu metu dažydamasi nagus – MULTITALENTAS. Kitoje gatvės pusėje mergaitė mėto kamuolį į sieną, šalia dvi jaunesnės mergaitės daro lapų pūgą – vis mėto ir mėto margaspalvius lapus oran. Čigonė bando surasti lengvabūdę auką, kad galėtų už kelias pasakėčias išpešti bent dešimt eurų, la patisserie šeimininkė kaip tikra savo darbo mėgėja demonstruoja, ką gali padaryti saldumynų perviršis – nors ir maža gatvelė, čia verda gyvenimas. Kai pagalvoju, kaip juda visas miestas, man paskausta galva. Net ir toks žvarbus lapkritis neįstengia palaužti miesto.
Link „mano“ kavinukės lėtai juda dvi damos – tikros prancūzės. Nei paltas, nei šalikas joms netrukdo atrodyti houte-couture. Jos sukelia pasigėrėjimą ir lapams, o tie, gavę tokį šansą, tiesiog tirpsta joms po kojomis. Nejučia ima lyti ir visas miestas tiesiog pagreitėja. Šaltas lietus suteikia pastatams pilkumos, bet tiesiog papildo mano peizažą. Užuodžiu rudenį. Veide vis labiau ryškėja šypsena, o žvilgsnis sustingsta ties medžiais. Jie pliki, jie virpa nuo šalto vėjo, bet jie džiaugiasi. Jie lyg nudistai džiaugiasi būdami nuogi, jie krykštauja, kad pavasarį galės vėl apsigaubti žalia mantija, leipsta iš džiaugsmo, kad gali pasimėgauti rudeniu, o vėliau ir žiema, kaip ir aš šypsosi, kad gali suteikti žmonėms, o tarp jų ir man, šypseną, užklodami žemę savo lapų kilimu. Aš myliu Paryžių. Tiksliau, aš myliu lapkritį Paryžiuje...