Kaip mes

Upelis tyliai čiurleno, o gėlės skleidė svaiginantį kvapą. Pajutai savo veidą šlampant. Šunelis pradėjo mane laižyti. Glostelėjau jį kelis kartus.
Atsikėlęs iš minkšto lapų gūžio pasirąžiau. Puiki diena. Nusiskyniau kelis vaisius, įsidėjau į kišenę ir pasilenkiau atsigerti iš upelio. Šunelis kantriai laukė. Aš atlaužiau jam gabalėlį vaisiaus ir švystelėjau.

Po kojomis juda vabaliukai. Žygiuoju. Tas gėlių kvapas taip gerai nuteikia. Priėjau kaimą prie upelio. Jame, ant šiaudinio stogo mojuoja 741-asis, zolosietis.
- Sveikas.
- Žinai, aš tau turiu kai ką parodyti, - pasakė jis.
- Ką?
- Tau, kaip istorijos mėgėjui, tai bus įdomu.

***

-Tai kas čia? Žinai? - klausia 739-ojo 741-asis zolosietis.

Aukštoje žolėje gulėjo kūnas. Rūdys buvo prasiskverbusios ten, kur odą nugraužė vabalai. Kai kurios vietos dar blizgėjo metalu.

Tas padaras pažvelgė į juos ledinėm akim ir kažką sugergždė.

- Kur artimiausias „Robotex“ aptarnavimo skyrius? Man reikia pakeisti saulės baterijas, - prabilo jis lietuviškai. Bet niekas nesuprato.

- Ar tu matai koks jis keistas? Dvi akys, nosis, iš abiejų galvos pusių keisti organai... Turbūt klausos, - kalbėjo 741-asis. – Jis turi keturias galūnes, kurių galai turi dar mažesnes galūnes. Po penkias ant kiekvienos. Virš akių kažkokie plaukai... Kažin, iš kur jis čia atsirado?