Bet aš kitaip nemoku.

Atsiprašau. Aš Tavęs dar nepamiršau. Aš šiąnakt Tave sapnavau. Ir sapnuosiu Tave rytoj. Ir savaitėj kitoj, bent kartą per nakt, galvosiu apie Tave.
Atsiprašau. Bet nemoku kitaip. Nesugebu. Kvailai myliu Tave. Ir per dažnai kartoju Tau dar tai.
Atsiprašau. Per tris metus Tavęs nepamiršau. Dar neišmokau būti be Tavęs. Dar neužmiršau Tavo bučinių. Apkabinimų. Glamonių atsargiu. Tavo veido užmiršt negaliu.
Ir, kaip aš jį ištrinsiu iš atminties, jei kasdien žiūriu į Tavo nuotraukas... Žinau kiekvieną Tavo bruožą. Tavo kūno dalelytę...
Pasiilgau Tavo kvapo.
Ir kaip man užmiršt Tave, jei Tu – mano Angelas. Mano sargas. Kuris visad mane saugojo, gynė... Kuris visad už mane kovojo. Neleido niekam skriaust. Bet ir dabar Tu mane saugai. Net ir už tūkstančių kilometrų Tu saugai mane. Ačiū.
Atsiprašau. Aš pamiršt Tavęs negaliu.
Mano dangau, mano mėnuli, spinduliuk... Mano oras Tu esi. Mano vanduo, mano kelias. Mano sniegas, kuris dabar krenta ant verkiančio mano veido. Tu – mano meilė. Mano pasaulis. Mano gyvenimas. Be Tavęs manęs nebūtų. Be Tavęs mano dangus sugriūtų. Be Tavęs aš eilinį kart suklupčiau...
Nors Tu toli, ir nežinai, kaip aš kenčiu. Prašau, tik nepalik manęs. Neišeik. Pabūk dar sekundę, dieną, metus ir visą likusį gyvenimą...
Atsiprašau, kad apie tai rašau. Bet juk aš kitaip nemoku.
Prašau. Atsiprašau. Gyvenu. Klystu. Bet aš myliu. Myliu Tave!..
Atsiprašau.