nubust

atgrubusiom nuo alkano jausmo
      bet vis dar švelniom
rankom dėliojam garsus
                    po vieną po du
            pro plyštančius saitus
        pro akligatvių paslaptis
    pro mano atvirus atradimo vartus
tu nepažinai
        tau nieks nepasakė
    nekartojo kantriai
atgrubusiom rankom tik glostė
          o tu vis prašei
  sugrįštančius sveikina
o tave tik išlydi
        vis dar pilni užjautimo žiedai

  šitaip dedasi dienos
        lygybės ženklais ties smėlio laikrodžiais
šitaip dedamės gyvais
              nes vis bandom nubust