Rudens vakaras kaime

Užkritus aukso skatikui
nakčiai už čiupros
atskrieja šešėliai keisti
ant putotų žirgų -
tamsa nusičiaudo

Obelys iš Osvencimo
sode rikiuojas, išbalusios
Įdubusiais skruostais
liūdnai susikibę šimtais
juodų pirštų -
ir visos paduoda po nosinę tamsai

Ir ji nebečiaudo -
begėdiškai šypso
stebėdama bliaunantį vėją
iš karčiamos grįžtantį ir
traukiantį skaudų romansą,

kad apsiverkusios,
gęsta balanos, rauda
aitvaras jaujoj, o vėjas
nusiplėšia seną milinę
ir tyliai šnabždėdamas
apgaubia tamsą...