...

Lėtai nuplaukia vakaras žemyn
Rausvai nuo antakių, akių, blakstienų
Ir nulaša lyg melancholija ar ilgesys
Ant sniego valtys supasi ir susilieja

Stogų kreivi kontūrai, medžiai ir virš jų
Lyg laikrodžių atodūsiai į amžinybę skrieja
Išskaidžius liktum tu tarp jų
Dar nuojauta nesuprasta pradžia ar pabaiga artėja

Tarsi žvilgsniu lėtai tapytum žmonės
Taip tuos kurie keliuose išsivaikšto
Pabaigoje palikdamas tik vieną siluetą
Bandydamas suvokti ką šešėlis reiškia