Kelionė metaliniu Paukščių taku

Eseistinis kelionės reportažas

Kartais topteli it kubilas iš giedro dangaus (o gal tiesiog šeimininkei, valiusiai langus, išsprūdo kibiras su "Properio" surogatu), kad Tarybų Lietuvoje būta nemaža žavesio - nors aš "prie ruso" pragyvenau vos kelerius metus ir beveik neatsimenu socializmo "statybų". Lyg ir galėjau tuomet įsigyti ledų už kelias kapeikas ar iš tėviškės Palangos sostinėn keliauti lėktuvu gan nebrangiai.
Tačiau mūsų draugijos išvyka, kur orlaiviai neskraido ir traukiniai beveik nevežioja keleivių, leido iš arti pažvelgti į didingą sovietų statinį, apsuptą gamtos šilkų, ir trumpam prisiminti neseną mūsų šalies istoriją.

Be to, kelionėje susimąsčiau ne vien apie sovietinį patosą - mintimis grįžau dar anksčiau, į viduramžius. Nejau anais laikais piemenėliai jau rūkė marihuaną? - klausiau savęs klajodamas ir net vištų aplenkti nespėdamas.
Na, bet apie viską iš pradžių.

Tarpinė stotelė
Atsibudom mes dviese po audringo vakarėlio Šiauliuose ir skubėjome pasitikti dar dviejų žmonių: manojo brolio ir jo merginos. Nusprendėme neeikvoti pinigų, kurių, beje, ir nebūtų užtekę, autobusų bilietams pirkti ir šaudėme pakeleivingas mašinas.
Vyrukas sustojo pamatęs jaunėlį su panele, bet mudu taip pat įsikrapštėme į vidų.
"Kelmėn?"- kreipėmės į draugišką stabdžių pedalo nuspaudėją.
"Prie pat,"- atsako šis keistoku plonu balseliu. Man, kaip vyriausiam iš draugijos, teko garbė sėdėti greta vairuotojo. Lyg ir teiravausi apie jo šeimą, bet vis vien šmėžavo įtarimas, ar mūsų vežėjas nesąs gėjus. Jo seksualinė orientacija man bemaž nerūpėjo, tik buvo kiek neįprasta klausyti nusaldinto balselio ir stebėti, kaip pavaras perjunginėja dešinė ranka, ant kurios blizgėjo grandinė.
Taip sau berymodamas pastebėjau, jog prašokom šiaurinį įvažiavimą į Kelmę, tad vyrukas mus išlaipino 2 km atstumu nuo miestelio.
Ropodami svajojom apie artimiausią tikslą - vėsų ežero vandenį, nes liepos 17 dienos Celsijaus padalas buvo vos galima pakęsti. Prisėdus atsipūsti ir užkąsti, greta sustojo senas autobusiukas, kone katafalkas. Netyčiom priėjau prie mobiliuoju telefonu tauškiančio ir, akivaizdu, eismo taisyklių (jos nurodo vairuojant neužsiiminėti mobiliaisiais pokalbiais) besilaikančio, vairuotojo klausdamas, gal šis pavešiąs mus iki miestelio.
Susigrūdom keturiese vadinamajame "varanoke", ir dulkės mums graužė akis. Nusprendėm, kad anoji transporto priemonė paprastai naudojama rąstams vežti.

Vanduo ir vedybos
Nuo Kelmės mus, 4 rąstus, pagriebė pasiturinti ūkininkė, matyt, šiokią tokią kaimo plėtros programos SAPARD paramą gavusi. Tytuvėnuosna lėkėm 130 km/h greičiu, bet į vietinį Bridvaišio ežerą skubėjom dar labiau.
Geriausia anos dienos naujiena buvo skaidrutėlis vanduo, kurio savybes gaivinti išbandėme - švilpt - šokdami nuo dviejų sabonių aukščio pakylos.
Beje, Bridvaišio Eldorado vijomės vingiuodami judančio kranto takučiu - stulbinanti atrakcija pelkės nemačiusiam. Pasakojama, kad toje vietoje sykį įklimpo gaisrinės automobilis.
Išsimaudę ir padūsavę stebėdami jaukias apylinkes aplankėme iš darnios gotikos, renesanso bei baroko menų susintetintą Tytuvėnų bažnyčios, vienuolyno, koplyčios ir plataus kiemo ansamblį, pastatytą 1780 m. Manau, kad šiame architektūros ir dailės paminkle, vieninteliame tokiame Šiaurės Europoje, norėčiau apsikeisti žiedais su galbūt vieną dieną išdygsiančia išrinktąja.

Apreiškimas ar haliucinacija?
Iš Tytuvėnų iki Šiluvos mus vėlgi keturis pavežė vienas Lietuvos Respublikos pilietis.
Miestelyje nesunkiai aptikome 40 m aukščio baltą obeliską primenančią koplyčią, kurioje prieš 400 m. neva apsireiškė Švč. mergelė Marija. Anot legendos, ši ponia pasirodė piemenukams, ganiusiems bandą. Taip pat minėtoji ponia - arba jos dvasia - išgąsdino mergaitę Bernadetą Lurde (Prancūzija) ir tris piemenukus Fatimoje (Portugalija). Tyrinėtojai teigia, kad Marija Dievo siųstus duomenis perduoda naiviems ir didelio išsilavinimo neturintiems žmonėms. „Inteliektom nieisporčiennijie liudi“, - kaip sako rusai.
Pagalvojau, kad bažnyčia yra išties darniai sustyguotas krikščioniškos propagandos instrumentas, nes į Šiluvos atlaidus kasmet suplūsta minios žmonių iš visos šalies.
Na, o aš svarsčiau, ką iš tiesų tie piemenėliai anuomet darė. Ir nusprendžiau, kad jie truputį paišdykavo. Juk nenuneigsi, kad kiaurą dieną rymoti stebint tingią žolę žiaumojančių avių ar ožkų bandą - nuobodokas dalykas. Todėl piemenys pamiškėje prisiskynė tokio krūmelio, užaugančio iki maždaug 1,5 m aukščio lapų, džiovino juos prieš saulutę, kimšo į tam tikras rišamąsias medžiagas ir kūrendami kvėpavo smilkstančiais jų dūmais.
Tačiau, manau, jie neįtarė kad cannabis sativa (lot.) augale esanti efektyvi veiklioji medžiagėlė tetrahidrokanabinolis taip "kirs" jiems į galvą, kad net pradės akyse mirguliuoti ir žavios damos vaidentis bei vilioti.
Vienaip ar kitaip - buvo mergelė apsireiškusi, ar ne, koplyčia išties atrodo didingai: viduj keliant akis į viršų, kvapą gniaužia.

Stingdantis laukimas
Išėjus iš koplyčios, tolumoje buvo matyti kelias į dar vieną miestelį, esantį už 10 km nuo Šiluvos.
Prisimenu, kad tame kaime aš sykį jau esu buvęs, ir apsilankymas man palikęs neišdildomą įspūdį.
Privalėjome ten nusigauti.
Tačiau kelyje į mūsų tikslą nevyko joks judėjimas. Jokio kuino, važnyčiojamo šiluviškio, anei jokio šienvežio traktoriaus. Negalėjau patikėti, kad teks stabdyti mašinas, traukiančias Šiaulių pusėn.
Ko gero, tik aš vienas tikėjau, jog vis vien egzistuoja bent menka galimybė, kad kas nors važiuos. Bet ar sustos?
Staiga pasigirdo variklio burzgesys.
Mus susodino į ankštą furgono priekabą, kurioje, ko gero, vežioja labiausiai linkusias teplioti statybines medžiagas. Skuduro nemačiusioje priekaboje palenkę galvas ir dundėdami masažuojančiu žvyrkeliu jautėmės lyg pirtyje. Baigiantis kelionei pradėjome tankiau kvėpuoti, mat trūko oro, o išlipę pajutome, kad kone 30 laipsnių temperatūros oras gali pasirodyti esąs gana vėsus.
"Miestelis - toj pusėj, ir tiltą pamatysit",- draugiškai linksėjo gerasis žmogus, laipindamas mus iš grilio.
Šiuos jo žodžius aš nurijau kaip karčią piliulę.

Siurprizas
Iki šiol niekas iš mūsų draugijos nežinojo, kokio velnio mes trenkėmės į jau keturis amžius (prisiminiau apreiškimą) Dievo pamirštą užkampį, kur brėžiama Šiaulių ir Kauno apskričių riba, o gerasis žmogus vos nenutraukė mano kurtos paslaptingumo skraistės. Aš ir brolis sugalvojome savo merginoms užrišti akis - ir tebūnie, atrišus skareles, pasakojimo pradžioje minėtas didingasis statinys jas apakins.
Slėpdami nuo merginų dienos šviesą, keliavome apie 2 km, nes rodyti nebuvo galima jokios apylinkių detalės - visa didybės banga turėjo jas aplankyti akimirksniu.
Atsipūtę ir atsigaivinę šulinio vandeniu už apleistos mūrinės Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčios, užtempėme akių nevartojančias damas ant piliakalnio.
Nors į kairėj ant kalvų liūliuojančius tankius miškus ir dešinėj į dangų pranykstantį technikos stebuklą žvelgiau antrąsyk, man vėlgi pritrūko racionalumo šį vaizdą įvertinti kaip paprastą faktą.
Vietoje, susiurbusioje mūsų dėmesį ir užvaldžiusioje mintis bei priminusioje stalininę Lietuvą, 1916 m. buvo pastatyta medinė estakada. Prieš 50 m. inžinierius Hindenbergas atstatė Antrojo pasaulinio karo metais sugriautą technikos vertybę ir, turbūt, projektuodamas į brėžinius įtraukė estetinės funkcijos detalę.
Merginos, jei neklystu, išsižiojo. Arba aš tai įsivaizdavau, nes jokios reakcijos - tik susižavėjimą - ir negalėjau tikėtis.

Vištos greitesnės
Nusifotografavę ir darsyk užmetę akį nesubjaurotos gamtos ir masyvios metalinės konstrukcijos sintezėn, patraukėme namų link.
Tačiau šioje gyvenvietėje, turinčioje vieną krautuvėlę, bažnyčią, kapines, ir, žinoma, metalinį Paukščių taką debesyse, žmonės retokai sėsdavo į ratus, o autobusas atvykdavo tik kelis kartus per savaitę.
Semdamas vandenį iš vietinio ūkininko šulinio, paklausiau jo, ar technika danguje netrukdanti sąmoningai stumti dienas.
"Per dešimtis metų jau pripratom",- atsakė seniokas.
Karštligiškai ieškodami automobilio ir jausdami nuo auštančio asfalto kojas kutenančius garus, kai pradėjo lyti, aptikome vietinį gyventoją, pasilipusį ant suoliuko ir gaudantį mobilųjį ryšį.
"Mašinos čia skuodžia viena po kitos, tikrai ką nors sustabdysit",- išmintimi spinduliavo vyras. Mes prisėdome ant to suoliuko ir žvelgėme į kelią. Laukėme žadėtųjų mašinų.
Tačiau asfaltu arogantiškai vaikštinėjo vištos.

Lietuvos lobiai
Supratom nesustabdysią automobilio, tad susitarėme su minėtuoju ponu, kad šis mus už 15 Lt pavežtų iki Kelmės, iš kurios 40 km į Šiaulius nusigauti būtų vienas juokas. Vairavo pastarojo sūnus, akivaizdžiai dar neturįs teisių.
Vis dėlto mano, įvairių kategorijų tranzuotojo, automobilių stabdymo eksperto, kelionių autostopu veterano, išvesta aksioma, kad "nesusitranzuoti mašinos neįmanoma" liko nepaneigta, mat Lydyvėnuose paprasčiausiai nebuvo mašinų!
Turiningai Šiaulių apskrities pietinę dalį išnaršę, į Saulės miestą grįžome apie 21 val.
Beje, įsitikinau, kad nebūtina pirkti brangių bilietų kelionėms į Egiptą ar Paryžių - ir Lietuvoje esama gausybė žavių, įsimintinų vietų, kurias gali apkeliauti už 15 Lt per dieną. Tarkim, net Viekšniuose yra pastatytas dėmesio vertas objektas - didelė užtvanka, o Ventės Rago paukščių žiedavimo stotis - vienas jaukiausių šalies kampelių. Visa Lietuva - neišsemiamas turizmo lobynas.
Iš šio lobio aš jau paėmiau vieną auksinę monetą - didžiausią tiltą šalyje per Dubysos slėnį Radviliškio – Pagėgių geležinkelio ruože, kurį ir aplankėm tą vidurvasario dieną. Nekilnojamų kultūros vertybių registran įtrauktas Lyduvėnų plieninis tiltas, kuri vokiečių okupacijos metais saugojo kanclerio Oto Bismarko statula, yra beveik 600 m ilgio ir 42 m aukščio.
Na, o mums jo ilgis vijosi iki Dubysos kraštovaizdžio draustinio gamtos perlų ir akimirkai grąžino, kaip jau minėjau, į neseną Lietuvos praeitį.