No. 1

Kai norim skrist, tereikia šokt... Šoku nuo kalno ir skrendu. Trys sekundės skrydžio, o paskui pradedu degt. Mano galva tiesiog liepsnoja: pradedu atsiminti visą gyvenimą, net tai, ko nebūčiau prisiminęs. Per vieną dešimtąją sekundės nukrentu dvidešimt centimetrų, tiksliau, priartėju prie tikslo, o mano kartotekoje praverčiami keletas įdomių puslapių.

Nereikėjo ten eit... Nereikėjo to daryt... Nereikėjo taip elgtis... Daugybė NE nudažo mano mintis raudonai, bet tada, po dar trejeto metrų, prisimenu: nesigailėk nieko, ką padarei praeityje. Gal man dar pavyks grįžti ant kelio?

Dar šeši metrai – liko nebe daug. Mano protas nebeveikia: aš kaip numirėlis sustingstu, o žvilgsnis tampa tuštesniu už šulinį Sacharoje.
Skaičiuoju metus: 3, 2, 1, pusė metro, dvidešimt centimetrų, trys centimetrai, vienas...

Misija neįvykdyta. Aukštesnė jėga mane sulaikė nuo gyvenimo klaidos. Sugavo, įkrėtė proto ir pastatė atgal ant kelio:

- Eik ir nežiūrėk atgal. Skrisi tada, kai tavo siela bus pakankamai švari suvokti... Dar ne laikas...

Šiandien supratau, kodėl man neleido nukristi: aš buvau per kvailas mirti. Kelias baigiasi, kai visi riboženkliai tai rodo. Negalima ties penkiasdešimties kilometrų riba kirsti apsauginę tvorelę, pasukti į šalutinį kelią ir įsibėgėti pakilimo taku, kuris baigiasi skardžiu. Tik laimingiesiems tai pavyksta: jie laiku įjungia pavarą ir apakinti begalinės tamsos prašo vėjo gūsio vėl grąžinti į kelionę. Tas kelias vientisas. Nėra šalutinių, nebent kirsi aptvarą – tai padaręs gali paspausti detonatoriaus mygtuką tolesnei atkarpai.