Argi tai ne Rojus?

Sako kažkur yra Rojus. Sako ten išsipildo visos svajonės ir ateina dar džiaugsmingesnis rytojus. Bet Rojus yra čia ir dabar, mūsų širdyse. Tad mums nereikia belstis kažkur toli, už devynių jūrų ir devynių marių, kad rastumėm visų išsvajotą laimės kampelį. Reikia tik pakeliauti po savo gyvenimą. Nuo vaikystės iki dabar. Prisiminti švelnų saulės spindulėlį, kuris nejučia pažadina Tave regis eilinį vėlyvo pavasario rytą, liepia keltis ir bėgti basomis per pienių pievą, braidyti po rasotą žolę, klausytis paukščių giesmių. Prisiminti lietų, kuris Tau sėdint jaukiame kambaryje tyliai beldžiasi į langą tarsi kviesdamas pažaisti su juo. Tu neišeini, bijai sušlapti, bet nesakyk, esi išėjęs į lauką stipriai lyjant lietui, kai pila kaip iš kibiro. Ir ta akimirka įsirėžia giliai Tavo atmintyje. Tu ištiesi rankas, gėriesi lietum ir nebijai sušlapti, nes tuo metu širdyje kažkas lyg beldžia ir liepia nors kartą gyvenime pasidžiaugti tuo atrodo taip nusibodusiu dalyku. Prisimink tylius vasaros vakarus, kai po ilgos, varginančiai karštos dienos Tave apkabina vakaro gaiva. Kai sustoji akimirkai ir gėriesi temstančiu vakaru, o širdyje kažkodėl taip gera ir ramu. Argi tai ne Rojus? Kai speiguotą žiemos naktį sėdi šiltame kambaryje ir tyliai leidi savo svajonėms užvaldyti jausmus. Kai tamsų žiemos vakarą eini apytušte gatve ir matai kaip žaismingai šoka baltos snaigės. Kai prisimeni mamos rankas, kurios švelniai glosto Tavo plaukus, o prieš miegą rūpestingai užklosto Tave minkštuose pataluose, o Tu tyliai žvelgi į jos šypseną, kurioje matai nepamatuojamą meilę. Argi tai ne Rojus? Pamatyti draugo akis, kurios spinduliuoja šiluma, šiluma tau, nes jam esi brangus. Argi ne Rojus žinoti, kad šiame pasaulyje esi kažkam labai brangus, nors galbūt pats to ir nenutuoki. Ir kaip gera žinoti, kad kažkas yra brangus Tau. Argi visa tai ne Rojus?