rašyk.lt: Kūriniai / Antanas Gintautas Žilinskas / Vėl jaučiu

Vėl jaučiu - tyliai tvinksta į širdį
Graudulinga bočių gaida:
Kažkas pamirštą smuiką pravirkdė,
Kažkas grūdino dalgį žaizdre.

Ir tas žaizdras žėruot nepaliovė:
Kiek karų, kiek nelaimių mus plakė.
Kraičio skrynią pramotės krovė,
Broliai girioj išvaikščiojo taką.

Ėjo ginti Tėvynės ir žūti -
Prakeikti, apraudoti, bedaliai.
Nei kapų, nei kryželio mažučio:
Kur parkrito - pravirkę berželiai.

Amžiai užvertė lapą po lapo
Sunkią knygą senolių godos.
Tyrų tyruose lūpos sukepo
Be seniai užmirštosios maldos.

Bet į širdį iš lėto srovena
Mano protėvių šaukiantis kraujas.
Prie Šventosios, kur sėliai gyvena,
Kur dangus toksai senas ir naujas.

Blogas komentaras Rodyti?

2010-01-04 09:55

juozupukas

Sklandžiai tvarkingai sudėliotos eilės, tačiau ne tokie jau nupiepę buvo tie mūsų protėviai, ir be abejo neverkšlenantys. Jie nemažiau nukapojo galvų, ir savo gentainiams ir draugams, ir priešams. Apie tai kalba istorija. Vien Mindaugo pavyzdys ką sako? O Algirdas, kurio motina buvo slavė ir jo vardas paveldėtas iš motinos vardo Olga - Olgerd. Jis istoriniuose metraščiuose taip ir įvardinamas, o tada nebuvo lietuviškosios raštijos ir jo vardas sulietuvinamas tik XVIII a. kaip ir kitų kunigaikščių (kniazių) vardai. Algirdas buvo ypač nuožmus, kariaudamas su Moskovija. Surengęs net 6 žygius prieš ją žiauriai elgdavosi su jos gyventojais, žiauriau negu Čingis chano totoriai. Nereikėtų ignoruoti istorijos dainuojant himnus mūsų bočiams.

Įvertinkite komentarą:

Geras Blogas

Blogas komentaras Rodyti?

2010-01-04 09:17

Gendalfas Baltasis

joooo. beje, pamiršau padėkoti už Strielkūno eilėraštį - neblogas. nors ir ne toks, kokį būtų verta cituoti kiekvieną kartą. o šio "kūrinio" vertinti negaliu dėl dviejų priežasčių: viena vertus, autorius vėl ims dejuoti apie tai, ko nežino jauni; antra - nu, aš pats nuo sėlių, tai apie juos arba gerai (taip negaliu), arba nieko.

Įvertinkite komentarą:

Geras Blogas