sunku...

Nekenčiu... Nekenčiu nakties...  Rudens...
Nekenčiu tos dienos, kai sutikau tave...

Nebenoriu prisiminti tų vakarų, praleistų drauge...
Tiesiog noriu pamiršti viską, ką išmokau iš tavęs...

Nekenčiu dainų prie kurių pats pripratinai mane...
Nekenčiu šalčio... Tūkstantį kartų nekenčiu tavo kvepalų kvapo...
Nekenčiu jei kas nors mane pavadina mažute.. Nekenčiu tavo nuotraukų...

Kodėl tereikia vienos akimirkos suprasti, kad tu esi tas vienintelis...
ir begalės laiko, tave pamiršti..

Dievinu dienas, kai man net nerūpėjai..
Neleisiu sau pripažinti, kad myliu tave...
Bet žinau, kad man reikia tavęs..
Reikia, kad vėl užkariautum manasias mintis...

Kodėl taip skaudžiai?  BEJĖGĖ.. Visiška bejėgė...
Negaliu tuom patikėti... 
Nežinau, net kuo kažkada sužavėjau tave...
Kaip gali išeiti, ir prašyti, kad pasitraukčiau iš tavojo pasaulio?
Kaip gali mane palikti, o po to kuo ramiausiai prieti ir pabučiuoti?
Nejau visai nesupranti, kad vos per akimirką iš naujo sužaloji širdį?
Stebėdavau žvaigždes... Būdavo gražu...
Dabar tenoriu, kad jos visos nukristų vien tam, kad spėčiau sugalvoti norą...
Tą patį norą...
Ir aš juo tikėčiau...

Jei tik Tu žinotum...
Kiek daugybė priešiškiumo, kartais net pažeminimo, iškentėjau būdama su tavimi..
Nesakaiau, ir nesakysiu Tau nieko...
Tik dėl Tavęs aš sugebėjau įveikti visus...
Stoti prieš tuos, kurie manęs nesuprato, kurie teigė jog kentėsiu, bet aš jais netikėjau...
Galbūt, jei būtum žinojęs, seniai būtum išejęs, vien tam, kad man būtų lengviau...
Bet net ta kova buvo nepakartojama, nes žinojau jog ji dėl mūsų LAIMĖS...!

Vos kelios naktys..
Netikiu, kad tai jau pabaiga...
Net jei priversiu save atversti naują puslapį be tavęs, tikiu tūkstantį kartų, grįšiu atgal į praeitį...
Tikiu, vis tiek žinosiu kaip tau sekasi ir su kuo esi...
Net to nenorėdama žinosiu...
Sunku... O žinai kas sunkiausia?
Išmokti gyventi be tų smulkmenų...
Juk tik su tavimi aš buvau aš...
Nežinau ar galėsiu priprasti prie kito žmogaus, kito kūno, kito temperamento... 
Nežinau ar galėsiu tikėti laimės akimirkom, kur nebus tavo žvilgsnio, tavo šypsnio, Tavęs..

Galbūt jau niekad nebesugražinsime to, ką praradome..
Žaizda nebeužgis.. Žaizda per gili..
Širdyje paliktas randas išliks ilgam...
Galime tik susitaikyti su praeitimi ir..
Pasimokyti iš jos... 
Būna akimirkų, kai man pavyksta negalvoti apie tave...
Ir išties, nei viena nukritusi žvaigždė nepakeis mano norų...
Tegul jos užgęsta nuo vėjo!
  Bėgančios dienos tolina mus nuo pažinties klaidos, jei kas ir buvo klaida,
tai tik ta diena, kai mes pirmą kartą susitikom...