Kiekvienais metais, vasarą praleisdavau svečioje šalyje. Vengrija, Italija, Čekija, Anglija, Egiptas – tai tik kelios šalys, kurias aplankiau per septyniolika metų. Tačiau tėvai pasakė, kad šeimoje nėra pakankamai pinigų, jog šią vasarą galėčiau atostogauti užsienyje. Aš puoliau į didžiausias isterijas, mėčiau daiktus į visas puses, nes draugėms jau buvau pasigyrusi, jog šįmet aplankysiu Kiniją.
Likusias kelias savaites iki vasaros atostogų su tėvais nekalbėjau. Vieną vakarą įėjusi į mano kambarį mama pasakė:
- Vasarą praleisi kaime. Seneliams reikia tavo pagalbos.
- Ar tu nušokai nuo proto? AŠ KAIME? Na jau ne.
Bet manęs jie neklausė. Nors ir kaip spyriojausi po kelių dienų jau sėdėjau traukinyje, vežančiame mane į manąją „koncentracijos stovyklą“ – Varniškių kaimą.
Močiutė Eleonora mane pasitiko išskėstomis rankomis. Jau buvau pamiršusi tą šilumą, sklindančią iš jos glėbio. Diedukas džiaugsmingai šūktelėjo ir pamojavo šakėmis iš kito kiemo galo. Pagalvojau, gal ne taip ir blogai bus vieną vasarą praleisti su jais?
Jau kitą dieną turėjau kibti į ūkio darbus. Žinoma, aš – miesto vaikas nieko nemokėjau. Nei karvės melžti, nei žolės jai paduoti. Tai buvo juoko diedukui kai karvė vaikėsi mane po laukus!
Diedukas pasikinkęs arklį šuktelėjo:
- Ei, mergše, važiuojam šieno pjaut.
Aš įšokau į priekabą ir net neįsivaizdavau ką man ten reikės daryti. Juk dalgiu aš tikrai nemoku mosykuoti...
O diedukui net nereikėjo, kad aš juo mosykuočiau. Jam patiko šnekučiuostis su manimi, anot jo aš važiavau jam kompaniją palaikyti.
Vakare atėjo eilė melžti man karvę. Karvė matydama, kad aš to nemoku jautėsi labai nejaukiai. Tačiau padėdant močiutei man pavyko išmelžti iš karvytės visą pieną.
Taip ir bėgo mano dienos tarp šieno, daržų, gyvulių... Negaliu pasakyti, kad labai džiaugiausi tuo, bet tikrai nesitikėjau, kad man taip seksis tai daryti.
Vieną rytą diedukas manęs nesulaukė ir vienas išvažiavo vartyti šieno. Jau saulelė į vakarą eina o dieduko kaip nėra, taip nėra. Netikėtai į kiemą įbėga kaimynų Saulius šaukdamas:
- Klausykit, jūsų diedas su vežimu apsivertė. Brudė arklys pasibaidė, senis nesuvaldė jo ir guli dabar kraujuose!
Tikriausiai dar niekada nebuvau taip persigandusi. Bėgau kiek tik galėdama pas dieduką. Aplinkiniai stovyniavo aplink greitąją, kuri jau buvo jį paguldžiusi į neštuvus. Pribėgusi prie dieduko šaukiau:
- Dieduk, ar girdi mane? Čia aš... Dieduk, ar girdi?
Jis man nieko neatsakė, bet aš girdėjau, jog jis kvėpuoja ir man užteko to.
Kitos trys savaitės prabėgo ligoninėje. Slaugiau jį, dieną naktį nenorėjau nuo jo pasitraukti. Kai mes abu žiūrėdavom vienas kitam į akis, aš jusdavau kažką nepažįstamo, kažką to, ko dar nesu jutusi.
Rugpjūčio pradžioje diedukas mirė. Toks jausmas, kad kažkas iš manęs būtų išplėšę gabalą mėsos ir tos ertmės niekas negalėjo užpildyti. Tai buvo senelio etrmė.
Dabar prisiminusi jo akis aš tą ertmę užpildau tada dar nežinomu, nepajustu jausmu. Tas jausmas vadinamas meile. Meile artimui. Tokios meilės, kurią man teikė dieduko akys, aš niekados gyvenime nepajutau ir nepajusiu.