1-oji miniatiūra. „Langas per veidrodį“

Man patinka stebėti langą per veidrodį.
Taip. Taip paprastai neįprastai.
Gulėti.. . Atsigulti lovoje ir, apie nieką negalvojant, visa tai stebėti. Ne. Ne viską. Tik dalį. Truputį. Šiek tiek. Labai nedaug.
Išties.
Ech...
Ir negalvoti apie nieką. Ne Galvoti apie viską. Tave. Tave. Mane. Mus. Mus. Ne. Ne tik apie tai. Apie gyvenimą.
Taip.
Taip nuoširdžiai.
Tiesiog viską pastebėti.
Atsigulti. Ir gulėti.
Taip.
Pakelti galvą, kad nematytum savęs...
Taip. Ir ne kitaip. Bet jeigu bus kitaip, tai matysi tik save, tik galvosi, tik apie save.
Taip. Savanaudiška. Taip. Aš kartais negaliu tam atsispirt. Taip. Tikrai. Tokia jau aš.
Taip gražiai. Stebėti veidrodį. Matyt, kas ten toli. Labai toli. Aukštai. Labai. Na, taip. Tikrai. Stebėti!.. Žiūrėti!.. Matyti...
Taip. (Tik ar Tu taip sugebėtum?)
Taip... Tą maža bambukų krūmelį ant palangės. Žalią. Šiek tiek apvytusį. Taip. Negailestinga.
Atsiprašau...
Ir vėl guli. Taip. Toliau guli.
Pamiršau pasakyti.. Ta pati daina. Taip. Visada ta pati. Ta pati daina vis sukasi. Jos žodžiai jau atitinka mano gyvenimą. Nežinau, kaip Tavo. Neklausiau. Jau nebesvarbu. Taip. Tikrai. Nebeįdomu...
Kaip visad.. Kad ir tas langas... Jis toks... Toks banalus. Taip.
Taip nuobodžiai jaukus šis kambarys. Taškučiai. Taip . Jie tiekia tą jaukumą. Ir tos mažos smulkmenėlės. Draugų kadaise padovanotos. Pačios padarytos...
Akys vėl klaidžioja po kambarį.
Nebėra ramybės. Taip... Šįvakar, ji išėjo. Gal ryt sugrįš. Galbūt....