Nr.2 Pasiruošimas kelionei

Automobilis įsibegėjęs su pasimėgavimu aptaškė mane bei dar kelias dešimtis kitų pėsčiųjų ir nulėkė plačia pagrindine miesto gatve. Nusipurčiau, nužvelgiau save. Rūbai nutaškyti purvino vandens. Šaunu, dabar atrodau tiesiog puikiai. Na bet nieko, nudžius ir galbūt atrodys padoriai. O gal ne. Na, bet ne rūbuose ėsmė.
Tik įžengus pro masyvias mokyklos duris pasitiko viena iš mokytojų.
- Na ką, rūkome per pertraukas. - šie žodžiai ir agresyvi stovėsena kažkaip veikė mane. Atrodė, kad mokytoja tuoj kibs į atlapus ir gerokai apskaldys šonus.
- Ne, mokytoja. - šyptelėjau. - Buvau nuėjęs iki parduotuvės sūrelių. Parodyti, ar ir taip patikėsite?
Apsimestinas „kietumas“ suveikė. Fizikė kažką sumurmėjo, kad dar nepaimtas dienynas ir apsisukus nužingsniavo tolyn. Nusekiau mokyklos durų cerberį akimis ir pats netrukus patraukiau link rūbinės.
- Na ir užknisa ji. - atsiduso klasiokas, neritmingai žingsniuojantis šalia. - Pastoviai gaudo ir gaudo, gerai kad nepradėjo uostinėt.
- Jo.. - numykiau, nebenorėdamas tęsti temos. Jei būtų užuodę klasioką, būčiau įkliuvęs ir aš, o tada jau nors ir plaukus nuo galvos raukis – nepadės niekas. - Einam greičiau, skambutis greitai, o aš dar nevalgiau.
- Gerai, gerai. - nusijuokė vaikinas.
Persimetę šypsniais su rūbininke ir palikę paltus jos globai nuskubėjom į valgyklą.
- Šūdas.. - išsprūdo klasiokui. - Ir vėl mažiukai susirinko valgyt.
Draugui pasitraukus šiek tiek į šoną ir aš pamačiau, kokio populiarumo susilaukė valgykla. Vaikai stovėjo dviem trim eilėm prie prekystalio ir stengėsi kaip galima greičiau susirast maisto. Vis dėl to, nepaisant pastangų, maišalynė prie prekystalio visiškai nejudėjo.
- Žinai, manau ateisiu per kitą pertrauką, labai jau ilgai užtruks laukti to prakeikto kotletuko.
Draugas neprieštaravo ir mes patraukėm link kabineto. Kaip visada siaurame koridoriuje prie lietuvių kalbos kabineto buvo susibūrę begalė jaunesniųjų, kurie rėkavo ir nenustygo vietoj. Šiaip ne taip pro juos prasibrovę mes atsidūrėm prie matematiko valdų, kur jau laukė kiti klasiokai. Lina ir Vaiva, aktyviausios klasiokės, kurios niekada nenustygsta vietoj, kaip visada kažką išsidirbinėjo iš neturėjimo ką veikti. Kiti dvyliktokai stebėjo jas lyg kokios šeimynos, susirinkusios pažiūrėt cirko. Mes tyliai prisijungėm prie publikos.
- Nu tai ką, rūkaliai, grįžot? - nutaisiusi rimtą balsą sumurmėjo Sandra, aukščiausia iš klasės merginų, kuri turėjo tikrai neblogą jumoro jausmą, ir nusijuokė plonu balseliu, kuris ilgainiu pradėdavo panašėti į maniakiškai varstomas nesuteptas duris.
- Tai aišku. - iš karto pasipūtėm, bet spektaklio nepavyko ištęsti, todėl greit išsikvepėm ir pradėjom juoktis.
- Fizikė neparišo?
- Ne. - papurčiau galvą. - Bandė prisikabint, bet pasiteisinau, kad ėjau pirkt sūrelių, tai kažką numykė ir gana greit pasišalino. Like Always.
Sandra prunkštelėjo, linktelėjo galvą, lyg literatas, sutinkantis su kokio filosofo mintimis, ir nusirąžė.
- Lietuvių padarei? - šis Sandros klausimas šį kartą buvo skirtas tik man.
- Jo, padariau. Ne visą, bet vis geriau nei nieko.
- Gal gali duot nusirašyt? - sumirksėjusi akimis ir ištęsdama kas antrą balsį linksmai, vaidindama nuolankią, paklausė suoladraugė.
- Sure. Imk, po to klasėj atiduosi, kai atsisėsim, dar prieš jam pradedant ta lagerišką patikrą.
- Oki doki, spėsiu. - mirktelėjo Sandra ir staiga dingo.
Susitvarkęs su klasioke ėmiau laukti pamokos.

Pamokos baigėsi apie trečią. Po matematikos dar turėjau lietuvių bei vokiečių kalbos pamokas. Ištrūkęs iš mokyklos lengviau atsikvėpiau ir juokais apsikabinau Vaivą, kuri pėdino šalia.
- Pagaliau baigėsi pamokos, trampampam! - šūktelėjau pasauliui. Vaiva nesulaikė juoko ir pradėjo kikenti.
- Jo, jėga, kad ištrūkom, dabar savaitgalis prieš akis. - piktdžiugiškai nusišypsojo klasiokė. - Oj, aš tikrai nieko nedarysiu ir mokysiuos.
Pralinksmintas taiklaus ironiško posakio nusijuokiau ir pritardamas jam pasikasiau kaklą. Abu supratom, ką turėjau omeny.
- Tai kada išskrendi į Švediją? - staiga prisiminusi naujieną paklausė Vaiva.
- Šiandien vakare.
- Ooo, kaip fainai! - iš džiaugsmo Vaiva stryktelėjo į viršų. - Parvežk ką nors!
- Ko norėtum? - nusijuokiau matydamas tokį draugės aktyvumą.
- Hm.. - Klasiokė trumpam nurimo ir susimąstė. Staiga ji pakėlė galvą ir švytinčiomis akimis sušuko. - Švedo!
- Deja, negaliu… Per pasienį nepraleis...
Abiem saldžiai pasijuokus pritardamas neritmingiems žingsniams prieš akis išdygo autobusų stoties pastatas. Didelis kelių aukštų pastatas, kuris taip pat atliko ir prekybos centro paskirtį, bolavo tarp daugiaukščių gyvenamųjų pastatų, kurių pirmuose aukštuose buvo įsikūrusios įvairios smulkios parduotuvėlės bei į rūsį nusitęsiančios panešiotų rūbų prekyvietės. Aplink autobusų stotį pastoviai zujo minios žmonių. Nė minutei ši vieta netapdavo nykia dykviete: keliasdešimt išeidavo į  lauką, iš paskos sunkiai tempdami lagaminus arba ant pečių nešdami kokios gitaros dėklą, keliasdešimt įžengdavo į vidų šiltose patalpose laukti autobuso, iš paskos lygiai taip pat tempdami lagaminus ar rankose laikydami senoviškus krepšius. Lyg derindamiesi prie jų, kartas nuo karto iš po milžiniškos pastogės, esančios pastato pašonėje, išlįsdavo autobusai – vienas mažas, kitas milžiniškas (dviejų aukštų, primenantis Londono visuomeninį transportą), vienas visiškai naujas, ir kokie dvidešimt sovietinių „Ikarus“. Vienas iš  greit išlysiančių mažųjų autobusiukų turėjo būti man tinkantis.
- Na ką, lekiu į stotį, autobusiukas jau turbūt stovi. - šyptelėjau. - Susitiksim pirmadienį.
- Ach.. Na sėkmės tau ten, grįžęs būtinai papasakosi. - liūdnokai numykė Vaiva ir stipriai mane apkabino.
Po šio intymaus atsisveikinimo aš ganėtinai linksmas patraukiau į stotį. Autobusiukas iš tikrųjų jau laukė. Įlipęs išpyškinau savo kaimelio pavadinimą, sumokėjau litą „su kapeikom“ ir atsisėdau pensinio amžiaus sulaukusio autobusiuko gale. Studentė, šalia kurios atsisėdau, kukliai „susiprastino“, kad tilpčiau, aš šiltai nusišypsojau ir padėkojau jai už suteiktą erdvę. Močiutė, sėdinti iš kitos pusės, dusliai atsikrenkštė, tada nusikosėjo. Nors šalia sėdinti studentė ir labai traukė akį, stengiausi neparodyti to susidomėjimo ir nusukau akis į močiutės pusę.
Vis dėl to senolė, nors ir turėjo labai įdomų veidą, kurį būčiau įamžinęs fotografijoje, nesugebėjo nukreipti minčių užuomazgų apie dailią merginą šalia. Bet netrukus radau išsigelbėjimą ausinėse, iš kurių nesustabdomu srautu pasipylė muzikos garsai. O, taip geriau. Mintys susikaupė ties kažkuo abstrakčiu, ką visad rasdavau muzikoje. Dabar galėjau apgalvoti viską, kas tik nedavė ramybės, atskirtas nuo pasaulio garsinės sienos. Man mėgiama muzika veikdavo ir kaip koks nešališkas teisėjas, kaip prižiūrėtojas, prižiūrintis, kad visas mąstymo procesas vyktų be jokių asmeniškumų. Kartas nuo karto mintyse susiformuodavo koks labai liūdnas prisiminimas, kuris paprastai man sudergdavo nuotaiką, tačiau muzika kažkokiu būdu palaikė mano gerą būklę, neleido nusiminti. Turbūt todėl niekada nesisiskirdavau su savo ausinėmis ir muzikos grotuvu.
Netrukus mažasis autobusiukas pajudėjo iš vietos. Visiems draugiškai linktelėjus į priekį dėl trūkčiojančio variklio mašina lėtai išriedėjo iš autobusų stoties ir įsiliejo į nesustojantį mašinų srautą, lyg kokia nutekamoji srovė ir audringą upeliūkštį. Pastarasis vėliau įsiliedavo į vis didesnias upes, kol galiausiai visa susiliedavo į didelį vieningą orataršį mechanikos vandenyną.
Prieš palikdamas miestą mikro autobusiukas dar sustojo prie turgaus, kur gavo netikėtą pensininkių, grįžtančių atgal į kaimelius iš visuotinės prekyvietės, dozę. Atsistojau užleisti vietos vienai senutei, todėl dabar teko stovėti ganėtinai žemame furgonėlyje, kuriame iš vienos pusės spaudė keliais tūkstančiais cigarečių dvokiantis vyriškis, kuris neleisdavo įsivyrauti tylai vis nusikosėdamas, kas vėliau virsdavo į chronišką priepuolį ir riebų keiksmą iš nuostabos jam pasibaigus, o iš kitos vis ant kojos užlipdavo švytinčio veido moterelė. Jos veidas buvo papuoštas nesuskaičiuojamos begalybės raukšlių, bet akys, skaidrios melsvos akys, spindėjo kažkokia šiluma. Šį žvilgsnį papildydavo draugiškas atsiprašymas, kai moterėlė savo „terbomis“ netyčia užkliudydavo mano pilvą, autobusiukui šoktelėjus per kokią kelininkų pamirštą duobę. Šios močiutės rūbai buvo paprasti, visi būdingi visoms kaimo pensininkėms: gražiais tautiškais raštais puošta pilkšva skara, dengianti žilus plaukus, paprastas, turbūt kokio anūko, dabar jau suaugusio vyro, sunešiotas, džemperis, rausvas sijonas ir paprasti, nutrinti batai, savo paprastumu primenantys vyžas. Šios visiškai paprastos moterėlės elgesys, neslepiamas džiugus požiūris į kiekvieną gyva padarėlį, esantį šalia jos darė ją kažkuo išskirtine iš visų čia esančių. Susigėdau, stovėdamas šalio tokios nuostabia, nuoširdžia siela trykštančios senelės, iš kurios galėčiau pasimokyti viso gyvenimo. Pažvelgus į kitus, esančius autobusiuke, neatrodė, kad jie pastebėjo šios moters išskirtinumą.. Bet pastebėjau aš, ir tuo labai džiaugiausi.
Praėjus keliolikai minučių autobusiukas priartėjo prie gyvenvietės, kurioje stovėjo ir mano šeimos namas. Šiaip ne taip prasispraudžiau pro sielą spinduliuojančią moterėlę, nusivylęs, kad turbūt niekada jos nebepamatysiu, ir maloniai atsiprašęs kažkokios jaunos mokyklinukės galų gale atsidūriau lauke, kur mane pasitiko niekieno netramdomi vėjo šuorai. Plentu praūžė keli sunkvėžimiai ir į mane bloškė juos bandantis pasivyti vėjo gūsis, kuris vos neišvertė manęs iš kojų. Pralėkus dar keliems automobiliams pasiruošiau ir kaip galėdamas greičiau perbėgau skersai plento, stengdamasis nepakliūti po kelių nežinia iš kur atsiradusių džipų ratais. Saugiai pasiekęs kitą kelio pusę atsipūčiau, susitvarkiau susitaršiusį paltą ir žengiau lyg keliuko, kurio gale spindėjo mano namai. Išmindyta žolė, iš padorumo vadinama keliuku, tvyrojo tarp dviejų, atrodo, nesibaigiančių laukų. Dešinėje visą horizontą užstojo kaimelio namai, kurie stovėjo sustatyti taip įdomiai, kad nors jų ir buvo mažai, atrodė, kad tai ne kaimelis, o ištisa nuo sovietinių kolūkių pasilikusių pasisvečiuoti namų sankaupa, savotiškas miestas. Trūko tik bažnyčios, banko ir daug girtų benamių, kurių šiame kaimelyje tiesiog nebuvo. Kairėje ganėsi keturios karvės, kurių kaklus puošė apykaklės. Šios juvelyrikos tęsiniai grandinių pavidalu baigėsi kažkur žolėse. Pati pieva buvo gausi, tiesiog spindėjo žalumu. Jei nekreipdavai dėmesio į automobilių ir pačio plento ūžimą už nugaros, galėjai pagalvoti, kad nukeliavai daugelį metų atgal į kažkokį Lietuvos kaimą, kuriame dar nebuvo jokių technikos išradimų, niekas nenaikino visagalės motinos gamtos. Tačiau realybė vis grįždavo su trenksmu, kai akies kamputyje išnirdavo plentas, kuriuo skuodė sunkvėžimiai bei kiti transporto monstrai. Ir teko susitaikyti su tuo, užmerkti gamtos ištroškusias akis bei žengti į priekį.
Nusipurčiau liūdnas mintis, pasigarsinau muziką, kuri padėjo atsiriboti nuo automobilių triukšmo, ir dėjau pirmą žingsnį ant ištryptos žolės. Koją užpuolė švelni gamta, atrodė, kad einu basas. Padus pradėjo kutenti po jais tūnanti žolytė, kuri savo žalumu, lyg spindinti saulė dangaus viršūnėje kvietė pamiršti civilizaciją, jos spraudžiamas vertybes. Į smogo sudraskytas šnerves plūstelėjo gaivus vėjelis, kuriame neužuodžiau nieko kito, tik žolės, medžių, paukščių, karvių, visos Gamtos kvapą. Akis užplūdo natūralios spalvos, kurios iš karto padėjo užmiršti visą dirbtinų spalvų gamą, kišamą mieste. Norėjosi sustoti, įkvėpti dar giliau... Numirti ir likti gyventi tik šia akimirka. Tačiau suskambėjo telefonas. Jame iškilmingai spurdėjo raidžių darinys „Tėtis“. Pridėjus šaltą plastikinį padarėlį prie ausies pasigirdo užesys ir brangaus Tėčio balsas.. Liepė paskubėti, nes jis jau laukia, reikia keliauti, kad suspėtume į lėktuvą. Mirtis gamtos glėbyje atidedama.