Saulės pasaka

Atsidusiu raide “A“ didžiąja... Mano pilką švokšimą girdėsi
Nesvarbu ar juodą ar žalią apsigobsiu vėl klevo pavėsį.
Išsivirus puodelį  arbatos, ją  išgerti mane pasikviesi.
Po namus pasklis aromatas, vos prisirpusių miško aviečių.

Ir šypsosiesi man nieko nesakiusi, mano lapkritį į birželį pakeitusi
Vėl pabėgsi paskubom susimąsčiusi lyg pamilti sau tyčia neleidusi.
Vėl šešėliu pavirsiu i nebūtį, seksiu pasaką nepasiekiamai damai
-  Tik ar tiesą ji nori girdėti, ar vėl pasakot viską kaip mamai?

Ar prisimeni vakarą  gražų, tokį šiltą jau į mus nepanašų.
Apledėjusį  senamiesčio tiltą ir bažnyčią užuovėja tapusią.
Ar prisimeni aistrą ir sutemas, meile glamžomą „Degančiom rankom“
Nesakyk, tik prašau, kad ji sudega, kai  mylėti drąsos  neužtenkam.
Ar prisimeni Vėlinių vakarą: daug  žmonių ir nugramzdintų į nežinią,
Apkabinimą,  gailesčio kvapą ir žvakutę šiluma degančia.
Man atrodė tarytum skrendu ar lyg eičiau meilės įtemptu lynu,
Bet netikėtai pasidarė baugu lyg apsvaigus melu, o ne vynu.
Ar prisimeni kiek kartų sakiau, kad nedūsautum,  kai gyvenimas klausia.
Juk dėl to, nei kiek nelengviau, o ir taip išsirinksi geriausią.

Atsidusiu iš didžiosios raidės... Galvą laužys pavargusios mintys,
Šitiek laukiau - lauksiu dar kiek reikės, kad galėčiau tave apkabinti.
Galbūt dar kažkas pastebės arba vėl susapnuos tarsi matę
Pro siaurą langą senamiesty mus lyg pavydžios kunigo akys.

Ir jau niekas daugiau nebeklaus: -„Kada vėl aš tave pamatysiu? “
Taip paklausęs aš tyliai šypsausi, o tu vėl man neatsakysi.
Štai vėl metams pakeitus metus, vėjui žaidžiant su baltomis snaigėmis,
Šaltis kausto širdelėj ledus - „Saulės pasaka“ buvo, bet baigėsi...