nepradeta knyga (3)

Norėčiau būti kalė. Ne, ne ta iš stoties, o ta iš mūsų kaiminystės. Nesakykit, kad nepažįstamas jausmas, kai vertiesi per galvą, kad tik būtum gerutė ir nenuviltum suknistų į tave sukištų vilčių. Ir velniop visus susisukusius tikinčiuosius, kurių dievulis - geriesiems atvers rojaus vartus. Fe, kas per sudas, tik paklausykit, kas per utopinės maldos. Tas dievulis, nepadeda afrikos vaikams, nepadeda nuskurdusiems, nepadeda ligotiems, leidžia nužudyti gerus žmones, o kalėms atiduoda geriausius vyrus. Cha.... noriu būti kale. Ir nekeikiu aš Dievo, jis nekaltas - kalti žmonės užsimoję išaiškinti kuo gali tikėti, kaip turi elgtis, kaip turi žiūrėti. Galėčiau, pakasčiau po altoriumi visas tas davatkas, iškraipiusias tikėjimą. Tikiu. Meldžiuosiu kada noriu ir kur, prašau ne taikos pasauliui, ir ne sveikatos tetulei, prašau tai ko reikia man. Atperku nuodėmes, ne tiksliau neatperku, o tik išpažįstu, kai noriu, kai neturiu ką veikti, kai neturiu su kuo šnekėtis.
Padovanok gyvenimui daugiau nei jis atėmė iš tavęs, pakelk galvą ir išdidžiai pažvelk į jį. Atleisk už tai, dėl ko jis neapgailestauja ir pasakyk kaip tau gerą gyvent, net jei jis to nenori girdėti. Nes tu esi tai dėl ko sukurtas gyvenimas. Tu esi tas kuris jį valdo ir jam įsakinėja. Ištiesk jam ranką, net jei jis nusisuka nuo jos, apkabink ir švelniai prisiglausk, ne jis ne trapus, jis nesuduš, bet švelnumo jam reik labaiu nei tu gali įsivaizduoti. Nepalik jo net jei jis siunčia tave toli toli. Aš nuėjau...