Birmutis

Ar verta kalbėtis su katėmis?
Tu kiekvieną rytą jam miauksi, Birmutis atgal. Deja kažin ar vienas kitą suprantat. Mūsų „miau“ tokie skirtingi. Tu tikrai bandai. Ir Birmutis tikrai bando pasakyti „mama“. Ir skiemenuoja miauksėdamas, bet kas iš to.
Mes gulim lovoje. Mes miegam. Būna pusę devynių, kai ima krebždėti durys. Tada bumt, jos atsidaro, įslenka juodas, plaukuotas padarėlis.
Jis nekaltai sumiaukia: iš pradžių tyliai, po to vis stipriau.
Jis mus žadina ir mes suprantame. Tačiau sapnas laiko mus ir mes nesikeliame, tada Birmutis išbando gerumo strategiją. Įsliuoga į lovą, trina savo kailį prie veido, burkuoja į ausį, kaip ryto paukštelis sveikinasi.
Murkimas stiprėja. Virpa visa pagalvė. Juodas katinas gulasi ant galvos ir murkia, murkia.
Pabūna taip pas vieną, po to pas kitą. Jeigu šis būdas nepasiseka: tuomet imasi radikalaus šantažo.
Šokteli ant grindų ir ima kojytėmis kasti nematomą duobę. Ir miaukti, miaukti. Taip jis įspėja, jog nori į tualetą ir, jei mes nesikelsime, bus negerai.
Barmalėjus yra namų šeimininkas, o mes jo tarnai. Ir nieko čia nepadarysi.
Mes jį valgydiname, išleidinėjame į lauką: atidarome duris ir jis išeina pasivaikščioti, kai sušąla, ar kai jau nori į namus, užšoka ant palangės ir miauksi, letenėle valydamas langą. Praveriam baltas užuolaidas, o ten Birmutis.
Tada jį įleidžiame ir mūsų trijų metų mažylis eina užkąsti, po to atsigeria iš krano vandens. Šiek tiek atsigavęs, nusprendžia pamiegoti: liuokteli laiptais į antrą aukštą, kur atsiduria mūsų bendrame miegamajame.
Šokteli į lovos vidurį, išskėčia letenas, išpučia pilvuką, atsipalaiduoja ir skaniai, palaimingai užmiega.
Aš nežinau ar Birmutis laimingas su mumis. Galbūt jis negali turėti katyčių. Nes yra nukentėjęs kaip ne vienas šių laikų katinas.
Galbūt jis yra mūsų žaisliukas, švelnus kamuoliukas skirtas drebančiom rankom atpalaiduoti. Bet kartu jis yra įnoringas mūsų namų valdovas: įsakinėjantis ir mylintis sava kalba: miau, miau, miau...