Septintas*

Bukletą įsikišu kišenėn. Keista. Nuo jo mano apranga gerokai pasunkėja. Kažkoks popiergalis sukėlė man tokį slogumą. Bet galbūt tai ne jis. Tikriausiai tai sąžinė eina iš proto, kad yra užkonservuota tokio nevykėlio viduje. Žinoma, geriausios mintys ateina kai viskas baigiasi. Sąmonę užliejo suvokimas, kad esu suknistai vienišas ir kad giliai širdyje troškau su ja susipažinti ir išnaudoti galimą progą kažką pakeisti savo egzistencijoje. Galų gale, sukilęs troškimas su Ja pasikalbėti smogė taip, jog net paėjau atatupstas. Rankose drebėjo jau spėję atšalti dešrainiai. Kūną palaipsniui užpildė šalčio keliamas konvulsyvus drebulys. Tik nebuvau tikras ar tai šaltis. Galvoje nutrūkusi kažkokia gija mane apgręžė ir pastūmėjo mašinos link, kurioje jau nuo keisto nutikimo atsigavusi sėdėjo Ji. Kaip ir reikėjo tikėtis – Ji nepastebėjo manęs. Kažkam paskambinusi, mergina įsijautė į pokalbį ir nesidairydama išvažiavo. Per daug nenuliūdau. Tokia situacija mano gyvenime – beveik jau tapo moto.
  Neužilgo atsirandu „namie“. Nebenoriu nieko. Net šarmu spėję pasidengti dešrainiai nebedomina. Girdžiu, kaip jie kikena. Ėjau tokiu metu, per tokį šaltį jų nusipirkti, o dabar net nenoriu pažiūrėti į juos. Apgailėtina. Tačiau iš tyčia juos pasišildau ir suvalgau. Atkeršijau, bet nuo to nelengviau.
  Šlumšteliu į minkštąjį krėslą. Pakyla dulkių banga ir porą kartų riebiai nusičiaudėju. Kišenėje esantis gniužulas braižė šlaunį, tad jį išsitraukiau ir „išpakavau“: tai buvo tas bukletas. Keista, Ji mane pakvietė į jojimo varžybas kažkokios karo veteranės taurei laimėti.
„Ech, kodėl gi ne? “ – pataliukais atsidūstu. Numetu suglamžytą popiergalį ant stalo ir užsimerkęs paskęstu krėsle. Sugrįžtu į tą akimirką, kai ji įėjo. Ji, kaip spėju, buvo su puošnia vyno raudonumo vakarine suknele. Šviesūs smėlio spalvos plaukai siekė pečius, tačiau nebuvo visiškai lygūs, o šiek tiek išgaubti. Jos chaki spalvos akys greitai mirksėjo, kai paprašė pinigų. Atrodė, mergina stengėsi greitai mirksėti, kad neužšaltų akys, kadangi šaltis buvo žvėriškas. Tačiau tai tik dar vienas nevykęs mano fantazijos vedinys. Mergina buvo aukšta, aš ją vos lenkiau ūgiu. Blyški veido oda išryškino kontrastą su plaukais. Jos lūpos... Bet čia jau per daug atsiduodu savo iliuzijoms. Ji buvo stebinančiai graži mergina. Iš kalbėsenos ir aprangos matėsi, jog ši mergina - nuoširdi, intelektuali ir nenešioja nieko panašaus į šaltuosius ginklus su dešimties centimetrų ilgio kulniukais, galinčiais perdurti žmogų. Jos rankų pirštai – labai muzikalūs. Pirma mintis atėjusi į galvą, kai pamačiau ją, jog tai - muzikantė, ką tik po koncerto, per kurį, sentimentalių jausmų užlieti, verkė daugybė solidžiai apsirengusių tetų ir dėdžių. Dievaž, mano fantazija kartais šokiruoja net patį mane. 
  Pakylu ir paimu į rankas gitarą. Keletą kartų perbraukiu per ją švelniai, tačiau atmintyje vėl šmėstelėjęs merginos siluetas mano galvoje iššauna kulką – kone perpjaunu ranka per stygas ir viena iš jų nutrūksta. Grakščiai suvinguriavusi, ši per milimetrą pralekia palei mano akį. Jaučiu kaip adrenalinas plūstelėjo mano venomis. Kūne pradėjo tuksėti visi įmanomi pulso taškai, ką jau ir bekalbėti apie širdį. Ech, kokia naktelė pasitaikė. Net gyventi pasidaro įdomu.
  Pradedu giliai ir lėtai kvėpuoti. Užsimerkęs bandau įsivaizduoti neaprėpiamo dydžio pusnynus, kuriuose laksto juodi it smala žirgai. Jų skleidžiama energija tokia, jog joks žmoniškosios kilmės padaras nesugebės jos iki galo pažaboti. Net saulė atsargiai dėlioja spindulius ant jų eikliai judančio blizgančio kūno. Jie šnopuoja lėtai, suderindami kvėpavimą su savo judėjimo gracija. Dievaž, jie tokie laisvi ir nepalaužiami. Tokios dvasios neturėjo net pats Heraklis.
  Nusprendžiu daugiau nakties negaišinti. Patraukiu savo guolio link ir tarsi švininis šlumšteliu į jį. Šiandieną mano baterijos visapusiškai išeikvotos.