Žvakutė

*** 
  Saliutai kilo, leidos – visus į gatvę kvietė,
  Tik kambaryj liūdna, maža žvakutė švietė.
 
      Šešėliai du migloj, nejudrūs- išsiskyrę,
      Tik vaškas įmantrias, kasas žvakutei pynė.

Jos tyros ašarėlės riedėjo pamažu,
Tarsi svajonė tirpo - suartint juos abu.

    Paskui saliutai tilo ir gundanti migla,
    Tebegaubė liepsnelę,  ramybe ir tyla.

  Žvakutė tesuprato, kad nesulauks ji ryto
  Ir tik staiga batukai, bildėdami nuslydo!

    Šešėliai susiliejo, - o kaip tada ji švietė...
    Ugnelė suplazdėjo, kiek tik švieselė siekė.

Tokia jauki švieselė, paslaptimi svaigino,
O lupoms suartėjus, jinai visai aprimo.

      Ji stengėsi, plazdėjo, iki ankstyvo ryto
      Ir sudegė garbingai – įžiebta meilė liko!..

***