Šeštas*

Atsibundu vienuoliktą valandą nakties. Snūstelėjau kaip reikiant. Užsitaisau puodelį kavos ir atsisėdu prie savo kompiuterio.  Kadangi pagirios praėjo ir jaučiuosi tikrai gerai, pabaigsiu savo prancūzų kalbos referatą, už kurį turėčiau pelnyti papildomų balų. Lauke vis dar lyja, tačiau kaimynai jau visiškai nuščiuvę. Išeinu į balkoną ir žvilgteliu ar katinas vis dar džiūsta: ačiū Dievui - nebe.
  Jaučiu kaip mano pilve dirba kombainas. Visa bėda, jog jis neturi ko smulkinti. Vėlei einu iki šventyklos ir pasiramstydamas atveriu jos šaltas duris. Nors ir žinau, jog po ryto tenai nieko nebėra, tačiau dar kartą viltingai ją patikrinu. Bene koks Velykų kiškutis bus įdėjęs margučių. Pamatęs, jog situacija nepasikeitusi, uždarau duris ir sliūkinu link piniginės. Iš dokumentų kišenėlės išlenda mano buhalteris ir supažindina su dabartine mano finansine padėtimi. Anot jo, per šią savaitę išleidau dvidešimt penkiais litais ir keturiais centais daugiau nei įprasta. „Po paraliais, teks keisti savo išlaidavimo ypatumus“ – nusipurtau pagalvojęs. Ką gi, kadangi mano pilvas jau maršus groja ir gyvenam tik vieną kartą, apsisuku aplink savo ašį ir apsisiaučiu striukę. Šmurkšteliu pro duris pasigriebęs buhalterį, piniginę ir per petį užsidedamą krepšį. Pasirengiau kelionei į artimiausią degalinę. Laiptinėje šaltoka, tačiau lifte karšta lyg „SENUKŲ“ šildytuvų skyriuje. Liftas staigiai smukteli žemyn lyg per veiksmo filmus, o aš užsitaisau piniginę tarsi manęs pirmame aukšte lauktų būrys aferistų, trokštančių, jog paaukočiau jų žlungančiai puodų, persiškų kilimų ar šiaip kojinių industrijai. Laimė, pirmame aukšte tamsu ir šalta kaip ir penktame. Sunkiai trakšteli daugiabučio durys ir išleidžia mane į kelionę. Einu daugiabučio parkelio išmintu taku. Ganėtinai žvarbus vėjas kutena mano nosį. Tolumoje, prie sankryžos, jau visais saugikliais pajungta šviečia degalinė. Krūmuose suaimanavus narkomanui, paskubinu žingsnį ir nei savaitės netrukęs pasiekiau galutinį tašką. Įlekiu į degalinę pro išėjimą ir iš karto patraukiu prie karštų valgių stendo. Užsisakau keletą dešrainių ir prisėdu prie žurnalų stendo. Po kelių akimirkų, mano metodu, pro išėjimą, į degalinę įeina simpatiška dama. Kvepėjo ji fantastiškai. Nesu parfumerijos žinovas, tačiau jos aromatas tikrai buvo žadinantis vasarą vidyje. Ji akimirkai dėbtelėjo į mane kiek nejaukiu žvilgsniu. Atrodė, jog ji mažiausiai tikėjosi čia rasti mane, kažkokį pašalietį. Natūralu, gi buvo ganėtinai vėlu. Juolab, kad čia kaip ir užmiesčio degalinė, kur labai mažai šansų rasti dešrainių laukiantį žmogų. Bet gi visko pasitaiko. Jos žvilgsnis privertė mane sunerimti. Apsidairau ar ji tikrai žiūri į mane. Ar nestūkso, pavyzdžiui, už manęs koks žurnalų ar moteriškų niekučių stendas. Ne. Tuščia. Tebuvo langas, kuriame pamatęs save – nusipurtau. Kraupus tipas.
- Ar aš išsitepęs? – staiga lepteliu, kai praeina dar viena žvilgsnių seanso minutė. Vos ištaręs susivokiu, jog tai nuskambėjo tikrai kvailai ir net ironiškai. Atrodo, jog aromatingoji dama, nepaisant to, kad nesitikėjo manęs užkalbinsiančio ją, dar ji nustebo dvigubai išgirdusi tokią nesąmonę.
- Kchem... Ne, ne, ką Jūs, - supratusi, kas vyksta krenkštelėjo ir greitu žingsneliu patraukė kasos link.
  Kas su ja negerai? Kas be ko, aš jos daugiau nieko ir neklausiau. Spontaniškumo impulsai mane kaip ir apleido. Tad, suskambus mikrobangų krosnelei, užmoku pinigus ir pasiimu savo naktipiečius. Palinkiu gero vakaro (gerai nesuprasdamas kam konkrečiai) ir išeinu. Lauke tikrai žvarbu. Nepasakyčiau, kad ateinant buvo taip šalta. Matyt, skubėdamas greičiau sukaitau.
  Prie vienos iš degalų kolonėlių stovėjo visai neblogas automobilis. Tiksliau, vienintelis automobilis. Tamsi chaki spalva, tamsinti galiniai langai, solidus salono dizainas. Stovėdamas lauke jau įsivaizduoju kaip kvepia viduje. Tačiau prisiminęs, jog man šalta – patraukiu daugiabučio link. Kažkodėl pagalvoju apie tą narkomaną ir beveik pateisinu jo dejones. Šaltis net dvasią gali išmušti lauk.
  Dar nepriėjus perėjos, šaltuko persmelktą tylą perveria ne itin drąsus šūktelėjimas.
- A-a-atsiprašau, - ištarė Ji, išleisdama didžiulį gūsį garų į šaltą erdvę.
- Taip? – atsakau švelniai pakeldamas klausimo toną.
  - Pasirodo, šiandieną būsiu išleidusi daugiau pinigų nei privalėjau. Aš jau užsipyliau degalų, o man trūksta keleto litų. Gal Jūs galite man paskolinti? Tai tokia juokinga situacija, jog norisi verkti.
  Be abejonės, nustembu išgirdęs tokį prašymą. Bet ta nuostaba mano sąmonės ilgam neokupuoja. Puikiai suprantu, kaip kvapnioji dama jaučiasi. Pačiam tokios situacijos neapsakomai dažnas reiškinys, todėl ramia sąžine atveriu savo ganėtinai varganą ir aptrintą piniginę, kurioje tebesimėto trijų paskutinių mokyklos metų pažymėjimai ir sužeriu jai į saują viskas kas liko. Buhalteris išsirauna iš galvos porą kuokštų plaukų ir užsidaro savo kabinete, kur pasigirsta intensyvus spausdinimas mašinėle. Tuo tarpu aš, akimis greitai permetęs smulkiuosius suskaičiuoju, jog jai sužėriau apie 7 – 8 litus.
- Tikiuosi, to užteks, - gan nevykusiai šyptelėjęs, patraukiu pažystama trajektorija namo (nors iš tikrųjų to ir nelaikau savo namais; tiesiog ekonomiškesnė kalba).
- Palaukite! – vėl šūkteli ji. Šį kartą dar skardžiau, nors buvau nuo jos nutolęs tik per keletą žingsnių.  – Man visko nereikia. Aš tuoj grąž... – įsiterpiu aš.
- Patikėkite, geriau jau nereikia. Noriu, kad juos turėtumėte Jūs, kad ir kaip ši idėja kvailai skamba. Čia už Jūsų drąsą, kad nepabūgstate vidury nakties iš neaiškaus veido tipo prašyti pinigų.
- Bet... – treptelėjo ji savo bateliu ir pergrupavo savo veido kontūrus į dėl netikėtumo pasimetusios moters išraišką.
- Viso gero, - linkteliu ir jau rimtai pasiryžęs patraukiu. Nekenčiu tokios nuotaikos. Kai galėčiau įsivelti į nuoširdžius santykius su šia mergina, aš elgiuosi lyg mano širdis būtų sujungta su tralu, kuris pamažu mane traukia nuo bet kokių dvasinių ar kūniškų pilnavertiškumo jausmų. 
- Nesutinku, - kategoriškai pareiškia Ji. – Štai, rytoj aš čia dalyvausiu. Man būtų neapsakomai malonu, jeigu Jūs ateitumėte - ji paduoda man kažkokį bukletą, išspausdintą ant tamsaus popieriaus. Lydimas savo nuotaikos, per daug nesigilinu į tai, kas man buvo įbrukta į rankas.
- Aš tai apsvarstysiu. Viso gero, - dar kartą atsisveikinu. Net pamirštu, kelintą kartą. Pastebiu jos sumišimą. Tikriausiai sumiščiau ir aš, jei vidury nakties vienintelis degalinėje esantis pašalietis be vargo atiduotų viską, ką turi piniginėje ir atsisakytų grąžos ar bent progos susipažinti. Tokių kvailių stebėtinai mažai. Aš – vienas jų.