kai mano venomis tekės ne upės
o žiotys nesu[p]ras krantų
aš liksiu jums be[k]raštis mukas
kurs mūkia vakaru nykiu
kai šviesą tarp delnų paslėpsiu
šešėlį me[l]siu už save
atgult į upės dugną lėkštą
išt[r]ykšti ryto verdene
kai akmeniu nukrisiu upėn
giliai gulėsiu ne krante
pamiršęs skardesį šioj pusėj
skaudėsiu vandeniu ar ne?