Penktas*

Užsiplikau kvapnios kavos su cinamonu ir žiupsneliu cukraus. Sodrus aromatas greitai užpildo visą nemaloniai atsiduodančią buto erdvę. Minutėlę paslankiojęs prie knygų lentynos, galiausiai pasirenku Dostojevskio „Idiotas“ ir patogiai įsitaisau girgždančiame krėsle. Tiesą pasakius, tai neturiu jokio ūpo skaityti, tačiau skaitymas – tai pats geriausias būdas nuvyti šalin nereikalingas mintis. Tuo labiau, jog man buvo padovanota puikiai išlaikyta įstabiausių knygų kolekcija. Mano prosenelis kiekvieną iš jų gavo neįprastomis aplinkybėmis. O jam išėjus amžinybėn paprašiau prosenelės, jog jas atiduotų man. Pagaliau reikia pradėti skaityti jas. Kokie nuostabūs rašytojai: Remarkas, Dostojevskis, Kamiu, Kafka... Kiekvienas palieka savo pėdsaką širdyje. Tiesa, daugeliui dabar šios pavardės nieko nereiškia. Net keista, kaip greitai kultūra pradėjo grimzti į letargo miegą. Atrodo, dar vakar žmonės guldė galvas už laisvę skaityti, o dabar knygomis yra beveik nesirūpinama. Ačiū Dievui, jog išliko tokių entuziastų, kurie knygą vis dar laiko vertybe, o ne kažkokia beverte makulatūra.
  Į duris kažkas stipriai trinkteli. Aš krūpteliu ir išmetu knygą iš rankų. Girdžiu, kaip už durų kaimynas rėkia, jog sūnus neatsargiai neša naują dušo kabiną. Pabudęs iš minčių srauto, sriūbteliu kavos ir pakeliu knygą. Iš jos lėtai išslysta mažas lapukas. Matyti, jog jis turi amžiaus: krašteliai pajuodę, apdraskyti. Pats lapelis, matyti, jog glamžytas į kairę ir dešinę. Su neapsakomu smalsumu laikiau jį šiek tiek drebančiose rankose ir neišlankstydamas svarsčiau, kas ten galėtų būti. Smalsumo galybė vienas iš dalykų, kuriems sunku atsispirti. Ką gi, juk lengviausias būdas nugalėti pagundą – atsiduoti jai. Jau buvau beatlenkiąs tą lapelį, kai viršuje kažkas sudunksi. Kas nutiko, tai nelabai supratau, bet iš keiksmažodžių gausos galima suprasti, jog kaimyno vaikas visgi paleido iš rankų naująją kabiną. Nepaisant to, lauke vis tiek prakiuro dangus ir vėl pradėjo stipriai lyti. Langai net drebėjo.
  Ties kur aš baigiau? Ak taip, lapelis. Taigi atverčiu jį ir randu prosenelio ranka rašytą laišką. Jis nebuvo tvarkingai sustruktūruotas. Pastraipos buvo palinkusios tai kairiau, tai dešiniau, tai tvarkingai per vidurį. Kadangi prosenelį pažinojau tikrai gerai, tai supratau jo būsenas, kokiose būdamas jis rašė šį laišką. Mat, kai jis susinervindavo ar būdavo sumišęs, jis pastraipas visados rašydavo nužemindamas. Lyg skandintų. Kai būdavo išgėręs, jis darydavo atvirkščiai – rašydamas pastraipą, ją kreipdavo aukštyn. Galiausiai, kai būdavo visiškai ramus – jis rašydavo tiesiai lyg ant liniuotės. Vienintelis dalykas, kurio nesupratau, tai jo laiško minties ir adresato. Prosenelis nuolatos į kažką kreipėsi, tikėtina jog į moterį, o minties kryptį keičia dažniau nei gyvatė odą. Laiškas buvo rašytas ne vienu prisėdimu. Rašyti pradėjo ganėtinai susinervinęs. Po to išgėrė, ir vėl sėdo rašyti. Tikriausiai po kiekvieno sakinio jisai išgerdavo vis po truputį, nes kuo toliau, tuo labiau „grimzdo“ jo pastraipa. Galiausiai viską metęs nuėjo ilsėtis, o rytojaus ar kurią kitą dieną laišką tęsė, nes rašysena tapo grakšti, pastraipa sukoncentruota lapo viduryje. Jaučiau, su kokiu užsidegimu mano prosenelis rašė šį laišką. Nors loginės minties jis ir neturėjo (arba tokioje būsenoje tiesiog jos nerandu), tačiau kiekvienu atveju jis į jį sudėjo visą širdį: kai rašė sumišęs – jautėsi minties aštrumas, nevaldoma aistra ir savęs nežabojimas; kai tęsė išgėręs – prosenelis tapo labai sentimentalus, ieškodamas viskam paaiškinimo ir prasmės; galiausiai, kai buvo ramus – viską vertino objektyviai ir netgi filosofiškai. Šį laišką galėtume statyti greta Hamleto garsiojo monologo „Būti ar nebūti“. Nes kaip jį ir be paverstum, iš kurio kampo ir bežiūrėtum, tačiau jis vis tiek prieitų išvadą: būti ar nebūti?
  Kaip ir sakiau, apie patį laišką sunku papasakoti: tai sudėtinga, kreiva – tiesiogine ta žodžio prasme – rašliava, kuri, nors ir sujaudino mano protą savo paslaptingumu, tačiau šiuo metu yra per daug komplikuotas uždavinys. Iš to susijaudinimo, netgi kavą pamiršau: vargšelė, atšalo.
  Žvilgteliu į save veidrodyje: tamsūs, riebaluoti plaukai, kreivai nuaugę antakiai, smulkutės blakstienos ir pasigailėjimo verta fizionomija. Galvoju ar vakar mane kas plakė su šlapia silke, nes jausmas labai artimas.
  Suprantu, jog jau trečia valanda popiet, nes neprigirdinti kaimynė iš buto po manimi įsijungė mėgstamiausią savo serialą, kuriame verda ar net jau prisvilo visos aistros, pavydai ir visas kitas sentimentalus šlamštas. Be abejo, kai pradedu žiūrėti, tai ir pats užkimbu, tačiau todėl jų ir nežiūriu. Išgirstu, kaip Petras Muedro Delavega užklumpa Mariją Antuanetę Rozaliją lovoje su kitu ir užsikuria motorinį pjūklą. Va čia tai aistros! Geriau nei krepšinis.
  Dievaž, kur bėgti? Taip skauda galvą, o apačioje svyla aistros, viršuje devintą prakaitą keikdamasis lieja kaimynas, balkone pabudo padžiauta katė, o koridoriuje neprognozuotam antrajam raundui susitiko Armono šalininkės. Kur? Kur? KUR???
  Pasijungęs kažkurią Enya dainą pasigarsinu, jog nieko nebegirdėčiau aplink ir užsimerkiu. Galėčiau klausytis lietaus, kuris įnirtingai talžo mano langus, tačiau net to negaliu daryti. Nežinau ar toliau galėsiu čia gyventi. Arba čia būna tylu lyg kapinėse, arba visi pasileidžia it zoologijos sode. Man reikia atostogų!