Vasaros Sniegas

1. Ruduo

  Tyla. Neįtikėtina tyla. Amžina, neišvengiama ir beribė. O tokia reta, tokia laukiama. Norisi nepaleisti jos, prisiglausti, susilieti... Bet protas, griežtas ir negailestingas. Jis reikalauja žinių ir aš lėtai pradedu suvokti aplinką. Guliu. Minkšta. Protas klusniai padiktuoja, jog tai neįprasta. Ne pigi, nuo rusų atsilikusi „barakinė“ lova, ne esketiška medinė kankynė „sveikatai pataisyti“. Oras vėsokas ir gaivus. Tikslingas ir priekaištingas priminimas, jog tai irgi neįprasta. Kažkodėl neramu.
  Vokai sunkūs, nepaklusnūs, jie nepasiduoda mano įsakymams. Ranka perima iniciatyvą ir aiškiai išdėsto hierarchinę valdžios sistemą, kuria naudojasi šis kūnas. Galiausiai atsimerkiu.
  Kambarys nepažįstamas, mažas. Vienas langelis, vienos durelės. Ne stebuklas, kad man vėsu: ir viena ir kita – atidaryta. Vienintelis baldas – lova. Šilkiniai, balti patalai. Ir aš.
  Pabandau atsikelti, pavyksta stebėtinai lengvai. Grindys šaltos ir šiurkščios, basos kojos tuojau pat pareikalauja apavo. Ignoruoju jų reikalavimus ir atsistoju. Palengva. Žvilgteliu pro langą. Ruduo. Šlapias, vėsus vakaras varganai apšviestoje, tačiau aktyvioje miesto dalyje. Ruduo. Nemėgstu rudens. Išeinu pro duris į paprastą ir kažkodėl jaukią laiptinę. Galiausiai suvokiu iš kur tas neramumo jausmas.
  Neatsimenu visiškai nieko apie save! Žinau, iš kur atsiranda žmonės, žinau, kaip auginami vaikai, žinau, kas yra moralė, kokia kalba aš mąstau, kas yra gėda, tradicijos, medžiai, religija, netgi žinau, kurioje šalyje aš esu, tačiau savęs neįtalpinu nei į vieną iš šių sąvokų. Žvilgteliu į save. Žmogus, kaip žmogus, ne storas, ne raumeningas, ne aukštas, ne žemas, vyras. Tiesa, nuogas. Mano kūnas man nekelia jokių emocijų, turbūt esu prie jo įpratęs ir juo patenkintas, o va nuogumas greitai susibičiuliauja su gėda.
  Grįžtu į kambarį, be didesniu ceremonijų pasiimu antklodę nuo lovos ir apsivynioju ja. Atgal į laiptinę. Nemalonia žalsva spalva užštampuotas numeriukas ant sienos išduoda, jog čia trečias aukštas. Pasirenku lipti žemyn.
  Namas švarus, bet, rodos, negyvenamas. Durys visur vienodos, nesunumeruotos, tvarkingai buriuojasi po tris kiekviename aukšte. Keturiasdešimties vatų lemputė prižiūri tvarką. Tačiau nei vieno garselio, nei vieno kilimėlio, jokio individualumo. Kodėl gi man tai atrodo taip keista?
  Kieme žvarbu ir niūru. Praeiviai reti, skubrūs ir nesmalsūs. Matyt nepriimta. Aplink daugybė namų, dar daugiau automobilių, besiburiuojančių po medžiais ar pavėsinėmis. Dairausi nustebęs – nieko pažįstamo. Vietovė nauja, ar tiesiog užmiršta, namai didžiuliai, gražūs, bet man visiškai svetimi. Man taip besidairant iš laiptinės už nugaros išnyra jaunuolis. Keista, o aš maniau, kad namas negyvenamas. Išsitraukia cigarečių pakelį ir tada pamato mane. Atsidusta, prieina:
-Ar viskas gerai? – truputėlis ironijos, gabaliukas nuovargio balse.
-Taip, taip, - Kažkodėl skubu jį patikinti.
  Nužvelgia mane, gūžteli pečiais ir prisidega cigaretę. Vėl žvilgteli į mane:
-Rukai?
-Ne, - net pats nustembu, iš kur tą žinau.
-Kaip nori, - vėl gūžtelėjimas pečiais.
  Cigaretės greit dingsta violetinės striukės kišenėje. Matyt tai didelio dosnumo gestas - pasiūlyti cigaretę nepažįstamam, juolab apsivyniojusiam antklode ir basam bestovinčiam kieme. Jaunuolis pasigardžiuodamas traukia vieną dūmą po kito, tačiau nepanašu, kad jis skubėtų. Jis ramiai dairosi po kiemą ir, rodos, mėgaujasi ramuma bei tuštuma. Man pasidaro smalsu...

  ...
- Juk liepiau tau eit miegot, - tėvas, paraudusiu nuo šaukimo veidu sėdi virtuvėje. Mama tyliai stovi apsišarvavusi prasikaltusiu veidu.
- Jus labai garsiai rėkaujat, - griežtai ir šiurkščiai atsakau.
- Atsiprašau, - greit nurimsta susigėdęs, - mes pasistengsim tyliau, o dabar drožk miegot.
  ...
-Mes tiesiog nusprendėme, kad taip bus geriau, - mama žiuri man į akis. Nepanašu, kad meluotų.
-Taip, sūnau, tiesiog gyvenimas taip susiklostė, - pritaria tėvas, - mes tiesiog nebegyvensime viename bute ir tiek, niekas daugiau nepasikeis.
  ...
-Tu jo nepažįsti taip, kaip aš! - tiesiog spjaute išspjaunu.
-Bet ir tu juk jį pažįsti tik mėnesį, - mama neperkalbama, - aš tiesiog sakau, kad nereikia priimti skubotų sprendimų.
-Bet aš jį mylių! - nevalingai paplusta ašaros.
  ...
- Tėti, atvažiuok, mama serga. Daktarai sako, kad nieko baisaus, bet ji bijo, nori pamatyti tave, - balsas netvirtas, kažkodėl ir man neramu.
- Ar labai ten jai blogai, - prastas ryšys neslepia išgąsčio.
- Na kad lyg ir ne, bet man kažkodėl irgi neramu, - išsakau savo dvejones.
- Už valandos turėčiau būt.
  ...
-Pasirašykite čia, - džiugai įbruka dokumentus moteriškė. Rankos dreba, o juk viskas jau užtikrinta, tai- tik biurokratija. Pajuntu ranka ant peties ir nurimstu, viskas bus gerai, turi būti. Parašas gaunasi mažas, bet nuoširdus.
-Sveikiname jus tapus tėčiais! - tiesiog suspiegia moteris. Bet aš jos jau nebegirdžiu, matau tik jo akis.
  ...

  Kojos vis šąla, o aš nesuprantu. Nesuprantu kas ką tik įvyko. Kaip? Kodėl? Žvilgteliu į vyruką, jis rodos nieko nepastebėjo, rūko kaip rūkęs. Nužvelgiu jį visai kitomis akimis. Vyresnis nei atrodo, tvarkingas ir, nors šiuo metu nuvargęs, tačiau matyti šypsenėlė lūpų kampučiuose. O juk apie jį aš žinau viską, ką tik begalima žinoti. Iki pačių smulkiausiu detalėliu, netgi tai, ko jis nebepamena, ir negali atsiminti. Žinau, kaip nuoširdžiai liūdėjo jo tėvas, bekraudamas savo kojines į maišus. Kaip stipriai jį myli ligota motina, sunkiai kosčiojanti savo lovoje prie lango.
  Cigaretė paskutinį kartą sunkiai atsidūsta ir užgęsta amžiams. Vyrukas patripčioja vietoj, žvilgteli į mane ir dar karta paklausia:
- Tikrai viskas gerai?
  Žinau, kad ir ką aš beatsakyčiau, jis nepatikės. Grįš namo, žvilgtels pro langą ir čiups telefoną. Ne iš piktos valios, o bijodamas dėl vaikų. Ir tikrai, pro šalį, tokį vėlyvą vakarą, prabėga pora krykštaujančių vaikų.
- Taip, - atsakau, - aš čia ... palauksiu.
  Dar vienas žvilgsnis, toks kupinas gailesčio, jog vos nepravirkstu. Juk jis teisingai elgiasi, juk aš pats nežinau, ką čia veikiu. Tvirti žingsniai greit nutola – apsisprendė. Apsidairau plėšrūnišku žvilgsniu, pamatęs savo auką greitai prieinu ir priekabiai nužiūriu. Suoliukas kaip suoliukas, gal kiek šlapokas, bet aš nesikuklinu, drėbteliu tiesiai per vidurį ir patogiau pasitaisau antklodę. Laukiu.

- Sveiki, - skardus balselis, taip tinkamas pasišiaušusiai mergaitei, smalsiu žvilgsniu stebinčiai mane iš už krūmo.
- Labas, - atsakau, besidairydamas į langus, kad tik rūpestingasis gėjus neišlėktų į kiemą su lazda, nesulaukęs pagalbos.
- Mano vardas Liuci, - išpoškina padauža, - koks tavo?
  Kažkoks neramumas sukirba galvoj, kažkodėl šis vaikis man nepatinka.
- Nežinau, - atsakau ir susimąstau. Deividas, Vaidotas, Veidas...
- Žinai, - užtikrinta mergaitė. Kažkodėl man darosi negera. Lyg spengimas iš kažkur...
- Kaip gi galima savo vardo nežinoti? - toliau kamantinėja Liuci, - kur tu gimei, kas tavo tėvai, ką čia veiki?
- Nežinau, - balso silpnumas mane nustebina, galva svaigsta.
- Žinai, - griežtai ir piktai teigia mergaitė. Žemė vis greičiau sukasi, vis kažkur skuba.
- Ne.. nežinau.., - vos beištariu aš. Mergaitė užšoka ant suoliuko, pačiumpa mano veidą ir žiūrėdama į akis piktdžiugiškai suspinga:
- Taip, tu žinai!

2. Žiema

  Pramerkiu akis. Šviesu. Balta. Viskas aplinkui balta. Kokia maloni šviesa, kokia artima ir jauki. Apsidairau ir suprantu, kur esu. Niekur. O tiksliau, visur. Juk jeigu bučiau niekur, būtų tamsu, argi ne? Nematau ir nejaučiu savo kūno. Man tai nepatinka, ir tai paklusta mano valiai. Pajuntu rankas, kojas, galiausiai akis. Suprantu, kad aplinkui nėra ant ko stovėti, tačiau aš juk stoviu? Naujai gimusios akis trokšta kažką pamatyti ir tolumoje atsiranda horizontas, po kojomis susiformuoja smėlis, šiltas vėjas glosto skruostą. Protas eilinį kartą manęs nepasigaili ir pareikalauja atsakymų.
- Tai štai kur tu slepies, - Liuci smalsiai dairosi, nepanašu, kad bijotų, - miela, jauku, šilta. Ko gi žmogui daugiau reikia?
- Kas.. tu? - jaunos lūpos sunkiai formuoja žodžius.
- Aš? - nustemba mergaitė, - ak taip, atleisk...
Mergaitė dingsta, jos vietoje stovi baltaplaukis vyras, griežtu juodu šilkiniu kostiumu. Veidas kažkur matytas, keliantis kažkokias asociacijas. Liūdesys, gailestis, nusivylimas...
- Na, tėti, ar labai pasikeičiau, - balsas perkoštas pykčio ir pašaipos.
Aš nesuprantu.
- Aš nesuprantu.
- Ar tikrai? - žmogus atrodo nuoširdžiai nustebęs, - tai leisk man pirmajam tave pasveikinti. Savo darbą tu atlikai puikiai.
- Kas tu? - kaip viskas atrodo beprasmiška.
- Ar tu tikrai to nori paklausti, - juokiasi kostiumuotasis.
Susimąstau.
- Kas aš? - pasitaisau.
- O, kažką vis tik sau pasilikai. Aišku be to viskas prarastų prasme, - murma labiau sau, nei man.
Aš po truputi pradedu pykti. Jis žino. Jis supranta, bet man nesako.
-Ah, nekantrauji, neįtikėtina, - blondinas atrodo nuoširdžiai pamalonintas, - na ir ko gi aš stebiuosi, juk dirbo pats geriausias.
- Kas aš? - primenu.
-Ak taip, taip, tu esi Dievas, - iškilmingai ir su neslepiama pašaipa paskelbia vyras.
-Kas? - nepatiklumas balse paskęsta tarp išgąsčio...

3. Pavasaris

Pradžių pradžioje nebuvo nieko. O tada atsiradai tu. Viskas, ką tu sugalvojai, viskas, ko panorėjai, tapo sąvokomis, sąvokos, savo ruožtu, įgavo prasmę, o šioji – formą. Kiekvienas dalykas, kurį tu sugalvojai pramanyti, surealėdavo. Taip atsirado šviesa, tamsa, erdvė, ribos. Taip atsirado spalvos, garsai, daiktai, oras. Taip atsiradai tu, taip atsirado žmogus. Po truputėlį, suvokdamas vis daugiau, tu sukūrei pasaulį, o po to ir visatą. Tačiau tai, ką kūrei, užsimaskavo. Viskas įgavo prasmę ir priežastį, viskas pasislėpė po mokslu, po fizika, chemija ar biologija. Neišvengiamas dalykas tapo tai, jog tu buvai visažinis. Natūralu, juk viskas egzistuoja tik todėl, jog tu tą išgalvojai, tu viską žinojai, nes buvai viskas, visko pradžia, pabaigos priežastis.
  Juokinga, argi ne? Sukūrus gėrį, atsirado ir blogis. Juk be vieno, kita egzistuoti negali. Tačiau ar viena turi nusverti kita? Sukūrus šviesą, atsirado tamsa, tačiau tai buvo pradinė prasmė, paliesta tik tavęs ir nieko kito, taigi pasaulį šios dvi stichijos draugiškai pasidalino perpus. Tačiau tavo didžiausias ir gražiausias kūrinys, padovanotas tik tavo išrinktiesiems, tik žmonėms, nepasiekiamas net tau, buvo ir didžiausia tavo klaida.
  Laisva valia. Suprantama, kodėl ją sukūrei, juk be jos tau būtų buvę lemta klajoti po visatą vienatvėje, kurią, be kita ko, pats pagimdei. Atiduodamas žmonėms galimybę pasirinkti, į visatą išleidai dar vieną mąstančią būtybę. O ji pasirinko klaidingai.
  Matai, tau laisva valia niekada nebuvo pasiekiama, nes tu niekados nesi daręs pasirinkimo. Tu tiesiog kuri. Viskas yra, nes tu nori, kad tai būtų ir tai negali būti niekaip kitaip. Jeigu tu nebūtum pagalvojęs, kad egzistuoji šioje visatoje, mes dabar čia nestovėtumėme. Vienintelis dalykas, kuris tau buvo nepasiekiamas, buvo naudojamas ne taip, kaip norėjai. Bet to tiesiogiai pakeisti jau nebegalėjai, todėl sukūrei mane. Apdovanojai galiomis, beveik tolygiomis tau pačiam, sutalpinai į šios visatos ribas bei taisykles ir suteikei man tai, ko pats išmokai bijoti. Ir aš paklusau, o paklusdamas nusižengiau prieš tave.
  Juokinga, argi ne? Kurdamas laisvą valią suteikei žmogui dovaną, pasirinkti pačiam. Tačiau puikiai supratai, jog patikėdamas žmogui visas savo žinias ir galimybes, sukurtum tik pats save. Pasirinkimai liktų vienodi ir niekas nepasikeistų. Todėl žmogui tu pritaikei daugybę taisyklių, kurių jis turi laikytis. Apribojai jo laiką visatoje, kad paskatintum kažką rinktis ir, slapčia pačiam sau, bet neišvengiamai, panorėjai, kad jis pasirinktų kažką kitą, nei tu. Kad jis atsiskirtų nuo tavęs. O jis taip ir padarė, o tą darydamas sulaužė egzistavusį balansą, paminė gėrį, apspjovė meilę, pavergė pyktį.
  Kaip danguje, taip ir žemėje, o tiksliau, kaip žemėje, taip ir danguje. Aš atsisakiau tau paklusti, tiksliai taip, kaip tu ir norėjai. Aš pasirinkau. Pasirinkau neteisingai.

4. Vasara

- Kodėl? Kodėl aš čia? - vis dar nesuprantu.
- Nes tu panorėjai pasirinkti.
- Bet aš nežinau visko, - niekaip nesuprantu.
- Juk tame ir prasmė, argi nematai? - vėl pavyksta nustebinti savo sūnų, - juk būdamas visažinis, tu tiesiog negali pasirinkti. Tu žinai, ką ir kodėl darai, darei ar darysi. Viskas vyksta tik todėl, jog tu tai suvoki, tik todėl, kad tu tą žinai.
- Bet viskas vyksta ir dabar, - po truputi pradedu nebetikėti.
- Taip, bet nebe todėl, jog tu tą žinai, o todėl, jog tu taip panorėjai.
- Tai daugiau niekas niekada nebesikeis?
- Taip, - šaltai ir griežtai.
- Bet kodėl, - aš tiesiog niekaip to neperprantu, - kodėl aš panorėjau pasirinkti?
- Nežinau, - šįkart jam pavyksta nustebinti mane, - bet galime paspėlioti. Tu juk to niekada dar nebusi daręs, - šypteli jis man.
- Galbūt tu norėjai pakeisti pasaulį. Juk laisva valia tau nebepavaldi, tai panaikinai visažinystę, o gal tik trumpam ją atidėjai į šalį, ir suteikei sau laisvą valią, kad ją suprasti ir nugalėti, - blondinas pats atrodė netikintis savo žodžiais.
- O gal... - pratęsia jis savo tiradą.
  Jo jau nebegirdžiu. Aš mąstau. Turi būti priežastis. Juk dievas būdamas aš nieko nedaryčiau šiaip sau. Tiesiog negalėčiau. Staiga suprantu, kad kažkas ne taip. Apsidairau. Vyriškis ramiu veidu laukia nuošalyje, nutilęs, atrodo mane net pamiršęs, susikaupęs. Tačiau kažkas pakito, lyg ir smėlis kažkoks kitos, lyg ir šviesa nebe ta, lyg jau tikra, o todėl tik dirbtinesnė. Atsisuku į vyrą. Jis šypsosi.
- Ką tu padarei, - mano balso tvirtumas ir iškilumas nustebina mane, tiek pat kiek jį.
- Ak tėve, tik nereikia, - šįkart transformacija vyksta kur kas lėčiau, juk sunkiau pamiltas kaukes padėti į šalį, nei pakaitalioti, - dabar tu mano pasaulyje... Dabar bus taip, kaip aš noriu...
  Demonas, išsiritęs iš vyriškio kūno sunkiai įsivaizduojamas. Jo išvaizda, nepasakytum, kad nemaloni, tačiau kažkokia.. stipri. Tarsi žiūrėdamas į jį, tu matai viską iki pat matomumo ribų. Jis lėtai ir tarsi iškilmingai artėja. Jo balsas perpildo orą, nesugebantį išlaikyti tokios reikšmės. Pradeda snigti.
- Nežinau kodėl taip padarei, tačiau dabar atėjo mano eilė kažką pakeisti, - visiškai visos įmanomos emocijos sutalpintos į visus įmanomus garso diapazonus.
  O aš vis nesuprantu. Kodėl? Kodėl aš čia? Kam man to reikia? Mintys vis sugrįžta prie viruko su sergančia motina ir vienišu tėvu. Vaikiškos idėjos apie supermeną išgelbėtoją lenda galvon. Bet nuo kažko juk reikia pradėti. Ir aš pabandau.
  Antklodė jau visai permirkusi, o vaikų jau niekur nebematyti. Atsistoju, nusipurtau lietaus lašus nuo batų. Juk pirmajam savo stebuklui norisi atrodyti gražiai. Batai geri, šilti - savęs nepamirštu.
- Stebuklų nebūna, - balsas, net nepasakytum kad piktas, tiesiog liūdnas, nusivylęs, - viskas, ko dievas panori, tampa realybe. Tačiau savaime atsiranda ir atsvaras, be kurio mes nepastebėtume naujojo kūrinio. Dievas, er, tu, jau bandei taisyti pasaulį, tu sunaikinai daugybę dalykų, kurių mes net negalime įsivaizduoti, o juo labiau suprasti. Tačiau sukurdamas naujus, tu vis tiek sukurdavai jų atsvarus. Juk vienintelis dalykas, kuris iš tikro svarbus, tai balansas. O jis paklusta laisvai valiai, žmogaus valiai.
  Traukiu link tos keistosios laiptinės, su nesunumeruotomis durimis. Sakoma, arogancija – yda, tačiau aš tiesiog negaliu nesididžiuoti savimi. Juk Liuciferis – tas paskutinis taškelis ant i. O aš jau buvau bepatikėjęs, kad galiu klysti.
- Aš galiu, - pirmą kartą girdžiu ramų savo balsą.
- Ir ką gi tu padarysi dabar, ko nepadarei per amžius? - skausmas ir neviltis. Jis netiki.
- Aš pasirinksiu. Kad ir neteisingai.