(be)prasmybė

Nikolas buvo maža, smulki žuvytė, plaukiojanti kažkur Ramiajame vandenyne. Jis nebuvo ypatingas- tik mažas, pilkas jūros padarėlis, plaukiojantis tarp milijonų kitų tokių pat mažyčių ir pilkų padarėlių. Nikolas nieko neveikdavo, tik plaukiodavo iki mėgstamo koralo ir atgal kiaurą dieną kartu su milijonu tokių pat kaip jis žuvyčių. Kartais priartėdavo prie vandens paviršiaus ir ilgesingai pažvelgdavo į didelį, geltoną ir paslaptingai mirguliuojantį rutulį viršuje, kuris dvylikai valandų vis pradingdavo. Tuomet ateidavo laikas plaukti iki koralo. Didžiausia Nikolo svajonė buvo rasti dar vieną tokį patį puikų koralą kitoje pusėje, kad neatsibostų taip dažnai plaukioti pirmyn ir atgal. Jis niekada nebuvo vienas, nes visada sekdavo paskui pulką mažyčių pilkų žuvyčių, labai panašių į jį patį. Nikolas niekada nesijausdavo taip saugiai, kaip plaukdamas paskui tokius, kaip ir jis pats. Vieną gražią dieną, beplaukiant namo nuo koralo, kažkas atsitiko. Didžiulis banginis išvaikė žuvų pulką ir, tingiai išsižiojęs, nemačiom prarijo 4 žuvytes, tarp jų ir Nikolą. 8 akys. 8 pelekai. 4 širdutės.
Skanu.
O vandens paviršius, saulės šildomas, net nesujudėjo.