Gyvybės Žemėje kilmė

Visą gyvybinį žemės organizmą sudaro vienos ir tos pačios ląstelės. Baltymus sudaro aminorūgštys. Visi genai formuojasi iš molekulių (nuklidų), kurios prisitvirtina prie pagrindo, sudaryto iš fosfatų ir cukraus (ribozos). Visa tai patikrinta ir gerai žinoma, tačiau esminis klausimas yra tas, kaip visa tai žemėje atsirado, o suprantant tai, kad pati žemė irgi turėjo atsirasti, galima formuoti bendresnį ir tikslesnį klausimą – kaip visa tai kilo, radosi arba netgi randasi, nes tai vyksta ir šiandien. Kas yra pati gyvybė ir kur jos šaknis?

Ši žmonijos neatskleista paslaptis gali didžiuotis versijų gausa. Astrobiologai, astrofizikai, kavantinės kosmologijos specialistai, kitų mokslo šakų atstovai ieško šio atsakymo visur: žemėje ir danguje. Vieni spėja, kad gyvybė buvo kitų civilizacijų atnešta iš svetur, tolimųjų galaktikų, kiti, mažiau aistringos vaizduotės, apsiriboja tuo, kad ją galėjo žemėje pasėti ir kokie nors dangaus kūnai, pavyzdžiui į žemę krentantys meteoritai. Dar kiti priežasties ieško juodosiose kosmoso skylėse ar šalia jų vykstančiuose procesuose, žvaigždėse, asteroiduose, kometose, žemės gelmėse ir t. t. Pateiksiu čia keletą versijų.

Biocheminė prigimtis

Pirminė žemės atmosfera buvo sudaryta iš vandens turinčių komponentų. Tokioje atmosferoje galėjo formuotis sudėtingi junginiai, galėję ir būti gyvybės išsivystymo pagrindu. Šiai versijai patvirtinti mokslininkai laboratorijose imitavo pirminę žemės atmosferą, turinčią daug vandenilio, metano ir amiako kartu su sieros vandeniliu ir vandens poromis. Imituodami jaunos planetos sąlygas šią „pirminę atmosferą“ švitino ultravioletiniais spinduliais ir bandė suaktyvinti elektros iškrovomis.

Pansermijos hipotezė

Kai kurie mokslininkai mano, kad „gyvybės užuomazgos stebuklas“ reikalauja neįtikėtinai retos daugelio faktorių kombinacijos ir todėl tai negali būti dažnai pasikartojantis reiškinys. Tačiau ir nėra atmetama galimybė, kad kartą jau kilusi gyvybė, vėliau, tarytum kokia tai epidemija, plinta nuo vienos planetos prie kitos. Todėl kitų teorijų tarpe yra aptarinėjama ir pansermijos hipotezė – gyvybės plitimas per dangaus kūnų grandinę. Tam kad ją patikrinti, reikia rasti gyvybės pėdsakų bent dar vienoje planetoje ir palyginti ją su žemiškąja: jei pasirodytų, jog ir ten baltymus sudaro 20 tokių pačių amino rūgščių, kaip ir žemėje, tai reikštų jog visų gyvų organizmų kilmės šaltinis yra tas pats.

Šiokį tokį pagrindą šiai hipotezei suteikia organinių junginių radimas tarpžvaigždinėje terpėje bei kometų ir meteorų branduoliuose. Tačiau ir tai teatsakytų į kai kuriuos gyvybės formų paplitimo visatoje klausimus, bet ne į gyvybės kilmės klausimą apskritai.

Didžiojo sprogimo teorija

Prieš keturiolika milijardų metų, gimstanti Visata buvo 10-33 cm. Šiame dydyje buvo užkoduota visa informacija apie visatos ateitį. Įvyko Dydysis sprogimas. Dauguma mokslininkų mano, kad nuo to laiko visata plečiasi su pagreičiu, tačiau niekada nesusispaudžia.

Vigro-koncorciumas beveik tiksliai įrodė, kad 95% visos Visatos materijos sudaro nežinoma materija, kurios šiuo metu yra neįmanoma pamatyti. Tačiau šis tas apie šias substancija jau yra žinoma. 25 % Visatos sudaro tamsi materija, pro kurią elektromagnetinės bangos sklinda laisvai – be sąveikos ir pasipriešinimo. Pati nesuprantamiausia – tamsioji energija, kuri sudaro 70% Visatos. Ji paslaptis iki šiol – nežinoma jos sandara ir ji tolygiai pasiskirsčiusi erdvėje. Visatai išsiplėtus dvigubai, įprastos materijos tankis sumažėjo 8 kartus. Kodėl nemažėja tamsiosios materijos tankis? Ar mes tik nemokame jo išmatuoti? Absoliuti tamsa...

Kvantinės kosmologijos teorija.

Pradžioje tam tikru būdu atsirado erdvė ir laikas. Tačiau, ši erdvė buvo tuščia. Beje, ji buvo ne visai tuščia, o pripildyta ypatinga tuščia materija. Vėliau atsiranda šviesa, ir Visatoje susiformuoja pirmosios elementariosios dalelės. Pradžioje Visatos gravitacinis laukas buvo labai stiprus. Fizikos mokslui yra žinoma, kad stiprus laukas gali formuoti poras – daleles ir antidaleles. Skaičiavimai parodė, kad šios poros, imant sunkiąsias, ypatingos masės daleles, iš tiesų turi tą patį skaičių dalelių, kurį šiuo metu stebi  Kosmologijos mokslas. Tai Edingtono-Dirako skaičius. Todėl nebuvo dar nieko panašaus į tai, ką vadiname Visatos pradžia, nebuvo begalinio materijos tankio, kadangi jos tiesiog nebuvo. Ši materija atsirado vėliau. Ji kilo elementariųjų dalelių pavidalu.

Kas vyko vėliau? Vėliau, kaip savo pirmojoje knygoje “Trys minutės” aiškina Stivenas Vainbergas, atsirado pirmosios trys Visatos minutės. Būtent tuo metu kilo pirmieji atomo branduoliai. Žinoma, tai buvo lengvieji atomo branduoliai: deuteris, tritis ir litis.

Vėliau prasidėjo didysis, 300 tūkstančių šviesmečių trukęs periodas, po kurio pradėjo formuotis pirmieji atomai, žvaigždės bei galaktikos. Ir, galiausiai, ypatingų žvaigždžių viduje kilo sunkieji elementai, kurių tarpe ir mūsų kūną sudarantis angliavandenis...

Moderniausia versija

Antimaterijai išskyrus savyje absoliučiai sau priešingą sritį – materiją, šių priešingybių intervale susiformavo visų galimybių spektras – negyvojo, augalinio, gyvūno, žmogaus ir priežasties lygmenys. Visa Visata yra, praktiškai, negyva erdvė. Gali būti, kad kai kur galima rasti primityvias gyvybės formas, „augalinės“, ar net dalinai „gyvosios“ gamtos formose, tačiau tokios būtybės kaip žmogus  kitur Visatoje nėra. Protingos gyvybės, turinčios valios laisvę, galinčios tikslingai savo protu, savais norais, savo mintimis sąveikauti su gamta, daugiau niekur nėra – tiktai Žemėje.

Žmogui duota vystymosi programa. Ji mums užduota ir veikia kaip motoras, varantis pirmyn ir skatinantis vystytis. Mes jau žinome, kad visa informacija apie mūsų biologinį kūną slypi mūsų genuose. Mūsų vidinio vystymosi programa taip pat yra užrašyta tam tikruose „gelminiuose, subtilesnės materijos genuose“. Ši programa diktuoja žmogaus elgesį, veiksmus nuo pat gimimo, t. y. - valdo jį. Ji lemia žmogaus savybes, charakterį, likimą ir t. t. Visus individo parametrus lemia ši programa.

Bet kuriame kitame gamtos objekte, išskyrus žmogų, veikia pastovi programa, kuri užduota bendrų gyvybinių funkcijų, būdingų tam tikrai rūšiai, palaikymui. O žmogui duota galinti progresuoti, neužbaigta vystymosi programa.

Bet kurio pasaulio objekto vidinė programa siunčia komandas procesui, vadinamam to objekto „gyvenimu“. Programos įrašas – tai grandinė nuoseklių informacinių komandų. Kiekviena komanda – tai tarytum informacinis atminties įrašas.

Ir kiekviename iš mūsų yra ši atminties ląstelių grandinė, veikianti mus nuo pat gimimo iki mirties. Be to, šią grandinę sudaro ne tiktai dabartinis žmogaus gyvenimas, bet ir visi kiti mūsų vidinio vystymosi ciklai.

Ši grandinė, tarytum kokia kino juosta, driekiasi per visokius roplių ir dinozaurų periodus, ir gali mums papasakoti apie Visatos, saulės, žvaigždžių kilmę. Pagal gamtos dėsnius – niekas niekur neišnyksta, o tiktai iš vieno būvio pereina į kitą.

Todėl atminties įrašų grandinėje visa informacija lieka, o išmokę ją perskaityti galime pažinti visą pasaulio atsiradimo sistemą, apie mūsų visatos būvius prieš jai gimstant ir dar anksčiau. Štai jums ir laiko mašina, ir visai ne iš mokslinės fantastikos srities.

Tada kyla klausimas. Jeigu atminties įrašuose slypi visa mūsų veiksmų programa – nuo pat mūsų atsiradimo pradžios iki pabaigos, jeigu mes nieko negalime joje pakeisti, o tiktai vykdome šios programos komandas, tai dar įdomiau yra sužinoti kokia gi mūsų ateitis joje slypi?

Gal šių atminties įrašų tyrimo užduotį geriau yra suformuoti taip: išsiaiškinti, koks gi yra visos šios gamtos tikslas, koks gamtos dėsnis sąlygoja šį procesą, kurgi mus ši grandinė nuves?

Bet kyla ir kitas klausimas: ar visa tai išsiaiškinę mes galėsime ką nors keisti, „pagerinti“ šią programą?
Rasti atsakymą į šį klausimą galima tiktai vienu keliu – įėjus į šios programos vidų.