Vienok tai lemtis

Ištirpęs sniegas rankose
Nuplaus visas dvejones,
Kai saulės spinduliuos
Priklaupęs akmenis bučiuosiu.
Su lyg devintu tvinksiu
Ašmenims nuslydus,
Atversiu veide ertmę garsui.
Beskonės seilės lūpomis nubėgs
Vien tam, kad liktų atžyma
Prišalusi prie kryžiaus,
Ant sniego ateities kartoms.

Dantis suleisiu
Į venose prakirstą žaizdą.
Ir stengsiuosi pajausiu
Sielos prakeiksmą
Skandinamą rūgšty.

Supūsiu po žeme
Ir jausiuosi laimingas,
Žinodamas, kad nužudžiau save,
Palikęs pėdsaką
Prie kryžiaus,
Sniego pusnyje.