kambarys

Jį vadino Kiru. Kai pirmą kartą jį pamačiau- labai nustebau: kažkaip keistai stovėjo…lyg būtų ant žemės o kartu lyg ir pakilęs virš jos. Prašau, pabandykite pamatyti ežerą. Paimkite tokį ilgą geltonos spalvos šiaudelį…na, tokį, kuriuo maišomas skanus braškinis kokteilis pieno bare…ir įmerkite tą šiaudelį į ežerą. Įvyks akivaizdus dalykas- viena šiaudelio dalis liks paskandinta o kita- sklandys ore. Toks jis ir buvo. Pusiau čia, pusiau kažkur kitur….
Man labai patinka naktinis miestas. Kai buvau maža, tikėjau, kad tapsiu dailininke. Tik mano piešiniai niekada nebuvo meno kūriniais. Didžiais. Tik vaikiška teplionė, ir dėl to labai žavi. Aš visada piešdavau miestus. Ir didelius daugiaaukščius namus… bandydavau įsivaizduoti, kas vyksta jų galvose. Ką mato kita akių pusė. Bet užaugusi supratau, kad niekad ir nenupiešiu miestų tokių, kad žmonės galėtų pamatyti mintis jų galvose. Tad lioviausi piešti. Privalėjau kažkuo pakeisti miestų paišymą, tai pasirinkau buvimą juose. Bet miestai tikri būna tik naktį. Todėl juose aš ir vaikštau naktimis. Kartu su šunimi. Geltonu šunimi. Mieste paleidžiu jį…tada nupiešiu žmones, šviesą, muziką ir stebiu kaip šuo vaikosi žmones…kaip staiga puola. Jis gali užšokti labai netikėtai… Dieną visi jo bijo. Nes ji atrodo piktas ir besitaikantis visiems įkasti. Bet iš tikrųjų taip nėra. Tikra ironija- jis bijo jų  o jie bijo jo…tai visada man kelia juoką. Su ta mintim ir vaikštau.
Vieną naktį, vėl vaikščiojau mieste. O šuo vėl lakstė. Aš treniravau jį.turėjau net nusipirkusi žalių kaulų. Jie jam visada patinka. O juk už gerai atliktą užduotį reikia atsimokėti. Net mokslininkai taip teigia. Elementarus pavyzdys- laboratorinės žiurkės. Kai pasiekia labirinto galą jos apdovanojamos skaniu kąsneliu….žinoma, kad uoliau ieškotų jos būna labai ilgai marinamos badu…bet čia kita kalba. Gal geriau jau pasakosiu toliau...
O ar kada atkreipėte naktį dėmesį į vitrinas? Kokios jos atrodo netikros. Lyg paliesi ir ranka pereis kiaurai stiklą. Bet geriau taip nedarykite, nes jus aplankys ponas nusivylimas ir liūdesys. Taip man ir nutiko tą naktį, kai sutikau Kirą. Aš liečiau vitrinas, o jis darbavosi prie stendų stulpo. Juk žinote, būna tokie apvalūs, dideli, stori…pilni plakatų…gerai įsižiūrėjusi supratau, ką jis darė. O gi peiliu atlupinėjo metalines segutes kuriom buvo pritrenkti plakatai prie stulpo. Rodos amžiams sujungti…kaip kapo marmuras. Įtvirtintas į žemę.
Aš stovėjau ir žiūrėjau, o mano šuo tikrai nesnaudė. Dūmė tiesiai prie Kiro. Aš krūptelėjau. Juk Džefas naktį visada pasidarydavo vaikiškai pasiutęs. Ir drąsus. Bet Kiras jį  paglostė. Ramiai ir jaukiai pasakė:
-labas, šunyti, ką čia taip vėlai vienas veiki?
Ir pritūpė ant kelio. Ir kažkaip labai lengvai. Tada padėjo ant žemės peilį. Plakatas plaikstės graudžiai atluptas nuo stulpo..
Man nepatiko kad kažkoks nepažystamasis glosto mano šunį. Pašaukiau jį:
-Džefai,einam namo!
Kiras staiga atsistojo. Labai greitai. Džefas šastelėjo į šalį. Išsigandęs urgztelėjo. Kiras susirinko daiktus ir nuskubėjo gatve…link manęs. Priėjęs paklausė:
-ką čia taip vėlai veiki?-visai kaip mano šuns, pagalvojau. Nusišypsojau. Man buvo įdomu.
-bandau patikėti, kad parduotuvių vitrinos yra netikros. Kad jas palietus jos pavirs rūku. Pirštas pereis kiaurai per stiklą.
-ir kaip sekasi?-jis net nenusišypsojo.
-prastai…
-tada per mažai tiki.-tyliai tyliai pasakė. Ir nuėjo.
Taip mes susipažinom. O paskui dar daug kartų jį mačiau. Ir daug apie jį girdėjau. Kalbėjausi su juo. Kirai…gražūs paukščiai. Jis irgi mokėsi skraidyti…
O kartą man parodė kambarį, visą išklijuotą plakatais. Lubos. Grindys. Sienos. Durys. Langai. Viskas buvo išklijuota plakatais. Kambary buvo mažytė lempa. Ir kambarys buvo mažytis. O mažame kambaryje be mažytės lempos nieko daugiau nebuvo. Tik mažytis neapklijuotas lopinėlis ten, kur kažkada turėjo būti langai. Mes atėjom į tą kambarį. Jis uždegė lempą. Tada liūdnai pažiūrėjo į mane giliomis akimis ir pasakė:
-aš nuolatos jaučiuosi lyg būčiau uždarytas tokiam kambary. Kur nėra langų. Nėra šviesos. Ir nesvarbu ar šviečia saulė. Nesvarbu, lyja lietus ar sninga, pasiutusiai būna šalta ar nežmoniškai noriu valgyti ar lindžiu šiltoj lovoj ir geriu karštą arbatą, ar lakstau pievoj ar šnekuosi su žmonėm…nesvarbu, aš visą laiką jaučiuosi taip. Kažkada tu paklausei. Ar esu laimingas. Ar esu? Negaliu toks būti.
-bet tu palikai mažą lopinėlį. Jis neužklijuotas. Pro jį matyti pasaulis…
-atrodo…
-vadinasi, gali patekti ten. Išeit iš kambario.
-ar padėsi man? Prašau…
ir aš sutikau. Nors žinojau, kad eidama su juo niekada negalėsiu sugrįžti į kambarį. Nors ir gerai čia jaučiausi. Nors man čia ir patiko. Bet aš išėjau.