Ketvirtas*

Suskamba telefonas. Greitai išjungiau muziką ir atsiliepiau.
- Klausau, - tariau krenkštelėjęs.
- Taip. Ar čia kalbu su Martynu?
- Tikrai taip.
- Norėjome pranešti, jog Jūs patekote į antrąjį atrankos turą.
- Tikrai? Oho. Labai ačiū! – vos nepaspringau.
- Smulkesnę informaciją apie atranką atsiųsime Jums elektroniniu paštu.
- Nekantriai lauksiu, - džiūgavau.
- Geros dienos, - tarė slogus balsas.
- Kuo geriausios ir Jums, - krykštelėjau.
  Ragelyje pasigirdo užimtumo signalas. „Dieve, mane atrinko. MANE ATRINKO“ - spiegiau mintyse. Galvoje ištirpo visos pašalinės mintys. Nebegalėjau galvoti apie nieką kitą.
  Prieš savaitę vyko aktorių atranka į statomą vaidinimą apie partizanavimo laikus. Šiam darbui buvo pasirinktas labai unikalus ir talentingas režisierius. Kadangi jis buvo labai liberalių ir plačių pažiūrų žmogus, jis nusprendė leisti pabandyti laimę ir paprastiems žmogeliams nuo gatvės. Režisierius tikėjo, jog „kiekviename žmoguje glūdi nuostabus talentas, tiesiog jį reikia gerai pakrutinti. “ Juolab, kai vaidinimo idėja reikalavo savęs viso atsidavimo. Tad daug nesvarstęs (o čia buvo tikrai kažkas naujo) aš nuėjau ir suvaidinau kelete epizodų. Anot atrankinės komisijos, taip buvo daroma, „kad pamatyti žmogų iš visų kampų. “ Nepatikėsite, jaučiausi neapsakomai. Jaučiau, kaip atsiduodu vaidybai ir pajaučiu savo personažo asmenybę. Pradinėse klasėse nepaprastai mėgau vaidinti, todėl susipažinimas ir įsijautimas į personažą man didelių komplikacijų nesukėlė. Juolab, kad taip mėgdavau improvizuoti realiame gyvenime. Man buvo duota suvaidinti keturis personažus: kuopos vadą, nepatyrusį vaikinuką, jautrų poetą ir berankį karį. Galiu įsivaizduoti, jog kuopos vadu ar berankiu tikrai nebūsiu, nes šie personažai yra kiek... per grubūs. Kiti du yra kiek artimesni man. Nepatyrusiu vaikinuku man puikiai sekėsi būti, nes ir realiai papuldavau į stačiai komiškas ir kvailas situacijas, kuriose ne kartą teko atkentėti nieko nesuprantančio jaunuolio rolę. Apie poeto rolę, tai nėra ko ir kalbėti. Pats laikas nuo laiko sukuriu eilių. Dabar telieka sulaukti tikslesnės informacijos.
    Vėl pagarsinu muziką, nors frontas laiptinėje ir atsitraukė. Vis dar negaliu patikėti, jog patekau į antrą turą. Prisipažinsiu, buvo tikrai nuostabiai ir net žadą atimančiai vaidinusių žmonių. Bet, visgi, patekau. Ta proga iš karto susiplaunu indus ir sumetu nešvarius drabužius skalbimui. Energijos atsirado tiek, jog galėčiau, atrodo, perdažyti viso kvartalo daugiabučius. „Reikia pranešti Markui“ – toptelėjo. Tačiau tą mintį greitai nustūmė kita – daug paslaptingesnė – mano galvoje šmėstelėjusi mintelė. Ji taip gretai pralėkė mano smegenų žievės autostrada, jog minčių gaudyklė net nefotografavo jos valstybinio numerio. Kur mano rakteliai? Privalau ją pasivyti! Staiga suvokiu, jog juos palikau savo ankstesniame gyvenime. Tikriausiai būsiu pametęs kažkur XIX amžiuje, kai per Nemuną knygas Lietuvai plukdžiau. Pamenu, šmėstelėjo tada tarp kojų šamas keletą kartų. O gal tai buvo Nautilijus? Na, nesvarbu. Berods, Ji dabar į eismo kamštį papuolė, tai dabar niekur nedings. Gi visas mintis mečiau į šalį, patekęs į atranką, tai užsikimšo dabar.
  Pamažu ją atgaminu. Pasirodo, tai buvo šios nakties sapno autobusiukas. Jam keliavę keli fragmentai man vis šmirinėjo galvoje, nors būdamas girtas dažniausiai nesapnuoju. Atrodo, sapnavau savo klasiokę. Tą pačią, kurią įsimylėjau dar būdamas pirmokas. Mat, mes abu ėjome įsikibę į tą pačią dvyliktokę. Ech, kokie jausmai tada pas mane sukosi viduje. Vaikų meilė dažniausiai būna krištolinė. Kai esi mažytis naivuoliukas ir negalvoji, kas su mergina bus po ar dviejų, kai išvyksi studijuoti, kariauti ar šiaip Mauglio dvasia aplankys. Tai va, kiek randu savo memuarų saugykloje informacijos, tai ta „meilė“ tesėsi iki šeštos klasės. Pas mus pradėjo „plaukti“  vaikai iš aplinkinių mokyklų, nes mažesnės svarbos mokyklos buvo uždarinėjamos taupant biudžetą ir politikų duoną.  Kadangi mūsų klasė iš prigimties buvo mažytė, pagrindinį naujokų srautą būtent į ją ir nukreipė. Tą kartą pas mus papuolė toks turtingų tėvelių berniukas. Dievaž, ar daug reikia pastangų, norint pakreipti dvylikametės mergaitės dėmesį su blizgučiais ir daiktais, kurių gyvenime nesi regėjęs? Ar daug? Kas skaudžiausia, jog ne. Tad dėl to pampersinio donžuano pamišo visos klasės mergaitės, priedu ir tos, kurios buvo naujokės klasėje. Įsivaizduojate, kaip Jus iš proto išveda nešiojamas kasečių grotuvas, „bebru“ vadinamas Siemens A35 telefonas ir stilingi džinsai iš užsienio? Aš irgi neįsivaizduoju, tačiau tada tai buvo kažkas utopiško. Ir tas  nelabasis kaip tyčia susižavėjo mano brangiąją klasioke. Kaip Markas sugeba užsisakyti kepsnių picerijoje, taip šis gražuoliukas pasirinko gulbę ančių tvenkiny. Ir ką manote aš dariau? Ne, aš neperkandau jam kulnų. Aš paprasčiausiai pasitraukiau. Kaip ir būdinga mano charakteriui. Moralė prieš XXI amžių. XXI amžius triuškinamai nugali. Buvau vaikis su kostiuminėmis kelnėmis iš padėvėtų rūbų turgelio ir suglamžytais marškiniais. Nesigiriu solidžia vaikyste, tačiau ir nesiskundžiu šliaužiojęs gatvėse. Bet faktas tas, jog nenumaldomai ir neišvengiamai skyriausi nuo kitų vaikų.
  Sapne klasiokė buvo tikrai nepaprastai graži. Nors ir nekaip sapną ir beatsimenu, juolab, jog jos pačios nemačiau jau keletą metų, tačiau žinau, jog ji buvo graži. Visados tokia buvo. Tačiau man beliko galimybė ja žavėtis iš šono. Mes, sapne, berods, buvome pramogų parke. Tik nežinau, kodėl ją mačiau su tikrai gilia dekoltė. Paprastai jos niekados neįsivaizduodavau per vulgarią prizmę. Matyt, suvokiau, kaip man jos trūksta. Velnias, tada man buvo tikrai gera su ja būti. Prie to jausmo lengva adaptuotis. Gaila, jog tik jos veidas buvo tarsi per kokią miglą. Visa kitą ganėtinai aišku: puošni, tamsiai pilka suknelė, ant pečių krintantys smėlio spalvos plaukai ir tas širdį meduje paskandinantis juokas. Ir prakeiktasis žadintuvas garsiai užgroja „Smoke on the water“, kai mano lūpos buvo per milimetrą nuo josios. Likimo ironija, ar ne?
  Išeinu į balkoną ir giliai įkvepiu. Pakvimpa „Bonux“ skalbimo milteliais. Gretimame balkone kabo pora ką tik išskalbtų paklodžių ir... katinas. Dievaž, nejaugi aš tikrai regiu už pakarpos su trimis segtukais pakabintą katiną, kuris garsiai signalizuoja? Girdėjau apie moterų apie Menopauzes ir Alzhaimerį, bet netikėjau šiais gandais. Berods, be reikalo. Galiausiai vargšelis užmiega, lėtai pasisupdamas pavėjui. Girdžiu, kaip jis tyliai šnopuoja. Faktas tas: moterys negali gyventi vienos.
  Nuosekliai apgalvoju, ką veikti toliau. Savijauta jau lyg ir stabilizavosi, galvoje vėl prasidėjo minčių eismas, tačiau sapnas iki šiol paliko keistą kartėlį. Tikriausiai todėl, jog net sapne nepavyko padaryti to, apie ką realybėje galvodavau su kiekvienu įkvėpimu – pabučiuoti Ją. Tačiau negaliu leisti sentimentams leisti uzurpuoti savo proto. Kad ir kokie jie stiprūs būtų – negaliu. Pagalvoju, jog šį savaitgalį reikėtų grįžti namo. Kažkodėl mane ten siaubingai traukia. Jau nebuvau kokias geras 3 savaites. Mama rūpinasi, o ir draugų pasiilgau. Nors jų tik saujelė, tačiau jie man reiškia nepaprastai daug. Bet negaliu važiuoti, kol nepaaiškės informacija apie atranką. Reiškia, dar teks palaukti.