Norėčiau būti pliušine beždžionėle

Kalėdų Senelis jau dešimtą kartą po eglute paliko tą pačią pliušinę beždžionėlę. Ji turbūt nekenčia vienos nakties metuose. Aš susitaikiau. Gyvenu vienas. Miške. Jei gyvenčiau ne miške...
Vis vien netapčiau veterinaru. Neišmokčiau žvėrių arba samanų kalbos. Tiesą sakant, veterinaru niekada ir nenorėjau būti. Dabar švystelėjo tokia mintis: norėčiau būti pliušine beždžionėle. Tada suprasčiau, ką ji jaučia tą naktį, kai reikia išgulėti po egle, kol ryte ją randu ir demonstruoju džiugesį.
Įdomu, ką aš, kuris esu pliušinė beždžionėlė, galvočiau apie mane, kuris yra aš, po eglute radęs pliušinę beždžionėlę?
Turbūt galvočiau, kad tas žmogus, kuris nėra veterinaras, tai yra aš...
Žmonės yra smalsūs. Turbūt įdomu, kodėl būtent veterinaras? Aš nesu tikras, kad žinau tikslią šio žodžio reikšmę. Jūs nusivylėte atsakymu? Žmonėms būdinga nusivilti.
Iš miesto į mišką pabėgau nuo vienatvės.
Mieste neliko mano klasės draugo, kuris buvo man pats brangiausias žmogus, neskaitant manęs. Su juo viename suole sėdėjome nuo pirmos klasės iki baigėm mokyklą. Jis man rodydavo špygas, susukdavo marmuzę, demonstruodamas, koks esu smirdžius. Tai darė, kai atsidurdavo man už nugaros. Šią jo savybę labai vertinau. Jei grimasas būtų demonstravęs man į akis, būtų tekę į vietą atsukti jo marmuzę, kitaip manęs niekas negerbtų.  Jei neatsukčiau, negerbčiau savęs. Saliamonas už mane viską pats išsprendė.
Kai baigė mokyklą jis įsidarbino policijoje. Prie algos prisidurdavo su keliais sėbrais reketuodamas turgaus prekybininkus. Jį nušovė saviškiai, tik neaišku, kurie.
Kai dešimtą kartą po kalėdine eglute randi tą pačią pliušinę beždžionėlę, imi suprasti, kokį stabilumą pasiekei gyvenime. Tai ne kiekvienam duota.
Pijui nebuvo duota. Jis irgi mano klasiokas. Panelės dėl jo taip iš proto ėjo, kad Pijus pats išprotėjo. Apsirengė Betmenu, atsispyrė nuo devynaukščio stogo ir įsmigo į kažkurios laidojimo paslaugų firmos automobilį, atvažiavusį į paskutinę kelionę išvežti  pirmame aukšte gyvenusį Pabaisą. Pabaisa mirė nuo perdozavimo. Narkotikus pirkdavo iš Pijaus.
Juos palaidojo šalia.
Kai šią istoriją pasakoju beždžionėlei, žinau, kad ji nesupranta tik vieno dalyko – kas toks tas Betmenas. Man nepatinka, kad aš negaliu jai to parodyti, nes miške nėra daugiaaukščių, tai pirma, o šokti iš pušies viršūnės ir dailiai nusileisti ant žemės trukdo šakos, tai antra. 
Elena, mano didžioji meilė Elena... Kai prisimenu jos balsą, uždainuoju nelyg... Nežinau aš tų dainininkų, bet kai uždainuoju, grybautojai bėga iš miško. Pats to nesu matęs, bet sykį skaičiau rajoniniame laikraštyje, kurį radau eidamas žibuokliauti.
Vis įsivaizduoju, kad Elenai skinu žibuokles... O ji to neverta. Išrengė kunigą iš sutanos, pagimdė jam dukrą. Abu pabėgo į Ameriką. Ten Elena tapo dešiniąja kunigo ranka kovoje prieš celibatą. Skrajutes dalina su užrašu „Celibatui NE“. Lyg negalėjo to daryti Lietuvoj...
Štai taip mieste, kuriame gyvena pusė milijono žmonių, patekau į nepakenčiamos vienatvės spąstus. Kai maniau, kad neištversiu, pabėgau į mišką.
Pirmųjų Kalėdų miške rytą po eglute radau pliušinę beždžionėlę. Iki tol jos nebuvau nei akyse matęs, nei sapnavęs. Įsivaizduojate, man tada ėjo trisdešimt tretieji ir aš galų gale patikėjau, kad Kalėdų Senis yra. Todėl miške nėra vienatvės.
Tik beždžionėlė kartais naktį Elenos balsu rėkia CELIBATUI NE. Aš ant jos nepykstu, bet retkarčiais primenu, kad ji yra pliušinė ir neturi lyties. Tada ji aiškina, kad visos lytys, tame tarpe ir jos, yra lygios.