Visi lygūs prieš Dievo malonę tąkart supratau,
Kai rūkydama parke ant suolo jam tyliai meldžiaus.
Aš rūkau, tu geri, va and mušasi - Jis gi juk mato
Tik dabar, kol tu vis skubi, ponas nieko nesako.
Bet kai pajauti didįjį skausmą Dievo rykštės,
Tai nei šimtas, nei du šimtai gramų tau nebepadės.
Susivalgai tu pats, žmogau, nejau nejauti?
Ar tik pasakom ir rožine ateitim tiki?
Tiesa, jei labai nori įvertinimo, tai parašyčiau du pagal šią sistemą, bet tikriausiai nelabai nori. Ir apskritai įvertinimas nėra taip ir svarbu. Kartais net labai nereikšminga.
Na, rimas ganėtinai negrakštus ir įvaizdžių dailesnių nepaieškota. Metaforiškai galėčiau pasakyti, kad eilėraštis kaip cigaretės nuorūka. Surūkei ir siūlai dar kitam užsirūkyti.
O tema šita – neišsemiama. Tad prie eilėraščio tikrai dar galima padirbėt. O šiaip rašyk toliau, gal kas geriau išeis. :) Pats aš nemoku rašyt, tiesiog sakau iš šalies, kaip skaitytojas galėtų vertint šitą kūrinį. Nes draugai dažniausiai pasako, kad gražu, galbūt nenorėdami įskaudinti, o gal jiems nelabai įdomu. O aš sau leidžiu pasakyt viską, ką galvoju, nes tavęs nepažįstu.
Sėkmės.