Ar Tu mane myli?

- Ar Tu mane myli?
- Myliu. Myliu Tave tokia meile, kokia Mėnulis myli Saulę. Saulė kiaurą dieną šildo visus gyvus padarus, savo šiluma apglėbia net ir didžiausius paniurėlius. Naktį ji dingsta, ir niekas negali pasakyti kur. Tačiau naktį pasirodo romantiškasis mėnulis. Šis romeo priverčia virpėti ne vieną mylinčią žmogaus širdį. Ar pastebėjai - naktimis atgyja švelniausi žmogaus jausmai, noras mylėti ir būti mylimam ypatingai veržiasi į išorę...
- Ir visa tai Tu vadini meilės vardu? Saulė su Mėnuliu niekada nesusitinka. Kai Saulė dienomis šviečia, Mėnulio nematyti. Naktį nematyti Saulės. Kur čia įžvelgi meilę? Niekada nematyti savo mylimojo? Džiuginti, matyti meile ir džiaugsmu trykštančius kitus, tik ne save?
- Tai pati stipriausia meilė. Meilė, kuri nepasibaigia. Sakai, tokios meilės nėra? O koks būtų pasaulis, jei vieną dieną neateitų naktis? Visą laiką tik karštai spigintų į akis Saulė? Tada būtų tik kančia. Kentėtų visa aplinkui, kas gyva, o visų pirma - pati Saulė. Bet Mėnulis niekada neleistų jai kentėti. Jie visada bus kartu. Tu manęs klausi, kas čia per meilė, kai nematai mylimojo, negali pabučiuoti ir apkabinti? Nors ir nematai, bet jauti. Sugebėti jausti mylimąją yra svarbiau, nei ją matyti.
- Įrodyk.
- Jeigu aš mirčiau, Tu galėtum be paliovos verkti, nešti gėlės ant kapo, rėkti, kad taip neteisinga. Po kažkokio laiko tarpo - nežinau, kiek tai truktų, Tu suprastum, kad aš - jau užverstas puslapis. Diena iš dienos vis mažiau prisimintum mane, ieškotumei naujos atramos. Taip. Tu galėtum elgtis šitaip. O galėtum elgtis ir kitaip. Nebijotumei mirties. Suvoktum, kad dingo tik mano kūniškasis pavidalas. Karste gulėtų tik mano pradedantys irti kaulai. O mano meilė Tau nemirtų. Nebegalėtum bučiuoti mano lūpų, tačiau jaustum mane visą. Kad ir kiek praeitų laiko, meilė neblėstų. Vaikščiotum po mūsų takus ir jaustum, tarsi laikyčiau už rankos.
- Na gerai, o kas būtų, kai numirčiau ir aš? Neliktų nieko, tik dulkės, taip?
- Saulės ir Mėnulio meilė neblėsta, nors gimsta ir miršta ištisos žmonių kartos. Taip ir mes - jau abu, nebeturintys kūnų, mylėsim vienas kitą. Ši meilė susijungs į žvaigždę - amžiną ir tyrą. Bet užteks apie tai. Pažvelk į dangų. Ką matai?
- Mėnulį. Spindintį ir įsimylėjusį. Greitai ims švisti, mėnulio nebeliks. Išauš rytas, užsimiegoję miestiečiai pradės trankyti žadintuvus į sieną, pikti ir suirzę lėks į darbus. Danguj švies saulė - kaip visada, skaisti ir maloninga. Dabar aš suprantu, jog meilei nerūpi nei laikas, nei vieta. Tikiu, kad sugebėsiu mylėti Tave besąlygiška meile - Saulės ir Mėnulio meile.