Satyro Dienoraštis „Eleina“

Dvasia ir instingtai, šventuolis ir iškrypėlis.

Be didžiulės traukos moterims, turiu dar vieną silpnybę, tai - gotikinės bažnyčios. Čia persipina dvi priešingos mano asmenybės pusės.
Raudonu plytų mūras, arkos  bei  vitražai, mane ne mažiau jaudina nei moters kūnas, geismas jos akyse, bei  alsuojantis  aistra  jos kvėpavimas.  Lankydavau bažnyčias ganėtinai dažnai. Mane ten kažkas traukė, tik niekaip negalėjau suprasti kas. Gal tai buvo dėl mano tikėjimo, stipraus ryšio su Dievu buvimo, gal tiesiog mane pasamoningai žavėjo viduramžiai ir jų palikimas.
Juk viduramžiai ne veltui yra vadinami tamsiaisiais amžiais. Tikriausiai kiti minėdami  „Tamsiuosius amžius“  omenyje turi  niūrų smurto, atsilikimo bei stagnacijos, kitaip kultūrinio neišprūsimo laikotarpį, tačiau mane viduramžiai domina kitu aspektu.  Didžiuliai požemiai bei rūsiai, pilni kankinimo įrenginių, tai – idealiausia vieta orgijoms rengti. Skliautuotų lubų akustika, kankinamų moterų aimanoms bei šauksmams leidžia nevaržomai  sklisti, pintis vieniems su kitais tarpusavį. Skliautuotos lubos leidžia išgirsti menkiausią jos aimaną.
Būdamas pakankamai Dievobaimingas lankiau bažnyčią  bent kartą ar du per savaitę. Tai man padėdavo palaikyti dvasinę pusiausvyrą, tarp sielos ir instingtų, kurie pas mane vis norėdavo imti viršų. Gal jie nebuvo grynai primityvūs instingtai, gal  tai buvo net daugiau dvasiniai dalykai, labai vienas su kitu persipynę.  Sunku man ir dabar iki galo tai suprasti. Tačiau juk meną visi laiko sielos atgaiva. O aš žmogų suprantu kaip nuostabiausią meno kūrinį? Dievo kūrinį. Aš negalėdavau sau drausti mėgautis, moterimis, drausti sūpuotis meilės bangose, tačiau pareigingai lankiau bažnyčią, sėmiausi  sielos atgaivos.
Mano mėgiamiausia buvo buvo Šventos Gertrūdos  bažnytėlė. Tai viena seniausių gotikinių bažnyčių Lietuvoje. Pagrindinė miesto gatvė, kurioje pilna žmonių, kiekvienas eina savais reikalais, joje pilna kavinių bei parduotuvių ir bromų. Į vieną jų įsmukęs, atsirandi lyg kitam pasaulyje, kažkur tarp praeities ir dabarties. Tarp pusamžių, kampuotų,  gelsvai dažytų pastatų mažytė gotikinė bažnytelė ir naujai  grįstų plytelių kiemas. Čia susimaišo laikas, jis tampa nebesvarbus ir tai leidžia tau pajusti tos vietos sakralumą.  Atidarydavo ją kiekvieną pavakarę,  valandą prieš mišias, kurios vykdavo šešta.  Ir aš kaskart su jauduliu širdį traukdavau link jos. Žmonės čia susirinkdavo skirtingi, būdavo varganų studentų bei jaunų moksleivių, kurios prieš gryždami namo iš muzikos mokyklos užsukdavo pabuti su Dievu, jaunų verslininkų taipogi tekdavo sutikti čia, neišimtis būdavo ir senoliai, tačiau vienas bendras bruožas jungė  juos, tai – šiluma jų akyse.
Kunigas čia buvo neblogas, sakydavo savo pamokslus labai neikyrėdamas. Būdamas visai nereligingas, aš iš pradžių niekinau jį, tačiau ilgainiui pradėjau jį  gerbti. Negalėjau pamokslų tiesiogiai klausyti, tačiau juos  pradėjau suprasti kaip savotišką meno išraišką. Ir jie kas kartą suteikdavo man daugiau džiaugsmo bei šilumos. Prisirišau prie tų žmonių, prie tos šilumos,  prie raudono mūro sienų. Tai mane beveik taip pat įtraukė kaip ir mano begaliniai sekso žaidimai. Už šių sienų buvau -  Satyras, gašli mitinė butybė, pusiau žmogus pusiau gyvulys. O čia buvau paprastas meilės žmonėm ir visam pasauliui kupinas jaunuolis. Nesvarbu kur, mylėjau žmones, tik mylėjau juos skirtingai. Vienur, lėbaudavau per naktis. Vynas ir moterys buvo pastovūs palydovai mano, čionais skaitydavau eiles moksleivėms po pamaldų. Jas domino mano mintys ir gyvenimo supratimas. Mane domino jų skaistumas, bei paprastumas. Apie moralę bei būties prąsmę buvo idomiausia joms klausyti bei ginčytis su manimi. Buvau jom paslaptingas nepažystamasis išminties šaltinis, jos man – skaistus rožės žiedas ankstyvą rytą.  Mėgavausi šių mergaičių tyrumu bei nuoširdumu.
Artėjo Kalėdos jau, mišių pabaigoje kunigas paprašė parapijiečių, pagalbos, puošiant bažnyčią Kalėdoms. Mielai sutikau. Prie manes prisijungė keletas pusamžių sutuoktinių porų ir būrelis moksleivių. Kunigas pažadėjo vakarienę kaskart po pamaldų pasilikus padirbėti, bei šventinį Kalėdų stalą.
Kitą vakarą susirinkus mums, pasiskirstėme darbus. Dalis mergaičių karpė snaiges iš popieriaus, dalis puošė  altorių, rengė prakartėlę,  sutuoktinių poros pasirūpino eglute, o man kaip aukščiausiam teko pasirūpinti, kad mergaičių snaigės kabėtų kur jom ir vieta. Darbas teko nelengvas, todėl iškart pasiprašiau savanorės pagalbininkės. Ilgai nesvarsčius atsistojo liesutė išblyškus mergaitė. Siekia ji medicinos studente tapti. Perlo baltumo šypsena, žibančios žydros akys bei šmaikštūs samojai lydėjo visą mūsų bendro darbo laiką. Teko man lipti, puošti vitražus, kabinti snaiges, o ji kaip stirnaitė strikinėdama  jas padavinėjo bei saugojo mane, kad nenukrisčiau. Šypsena visą darbo laikotarpį lydėjo mus.
Trečią vakarą bažnyčios puošimas buvo jau beweik baigtas. Darėsi vėlu, visi po truputį pradėjo skirstytis, su mintim, kad ir rytoj teks gryžti, bet ne mes. Mes su Eleina užsispyrėm viską pabaigti. Kunigas žavėjosi mūsų ryžtu ir nuoširdžiu noru. Laikrodis rodė jau puse vienuoliktos ir lauke jau darėsi žvarbu. Mes pabaigeme puošimo darbus ir dešimtį minučių kartu su kunigu gerėjomes.  Pasisiūliau Eleinai ją parvežti namo. Ji sutiko, bet pradžiai paprašė užsukti kur nors kavos išgerti, sakėsi norinti parodyti savo naująjį eilėraštį. Ilipome abu mes i Klepsydrą, taip vadinau savo ištikimąjį kovos žirgą, kuris nors nebuvo gražuolis, buvo ir šilto ir šalto matęs ir manęs niekad nepavesdavo. Pradėjo snyguriuoti. Patraukėme naktinėmis miesto gatvėmis ieškoti prieglobsčio, dar dirbančios kavinės. Ji tylėjo ir mėgavosi, naktinėmis miesto šviesomis, šešėliais, stebėjo vienišus, besiblaškančius šaligatviais žmonęs, bei klaidžiojančius po miestą automobilius. Netrukus priartėjome prie mano mėgstamos kavinės – baro. Pasistatėme automobilį, patraukėm iėjimo link. Mačiau kaip ji nekantrauja parodyt man savo darbą, lyg kokio eksperto, mano nuomonės laukia. Išsirinkom staliuką, prisėdom ir užsisakėm lengvo Latte su ketvirčiu ekspresso. Ji apsidairė – matinė juoda ir ryškiai raudona spalvos vyravo čia. Persunkta seksualumo atmosfera. Eleine prisislinko arčiau ir išsitraukė iš rankinės bloknotą. Dailus, tvarkingas raštas, keletas pribraukymu. Ji verčia lapus, ieško to, kurį man norėjo parodyt, lyg nenorėdama trukdyti mano laiko, del kitų, lyg jie nieko nebūtų verti, o čia tik vienas geriausias jos bandymas, tikriausiai šio to vertas. Mums atneša kavą. Ji stebisi kiek cukraus deduosi. Atsakau jai, kad mėgstu saldų gyvenimą. Tada pasineriu i jos eiles. Skaitau, virpina man širdį, juk jos apie mane. Pakeliu akis ir matau, kaip ji nekantriai ir smalsiai laukia įvertinimo. Atsakiau, man artimos labai jos eilės. Ir pamačiau kaip sužibo jos akys, susižavėjimas jose. Nors žavėtis jos darbu turėjau aš.  Perverčiau dar kelis jos darbus, kol ji paprašė manęs važiuoti. Man paklausus Eleinės, kur ji norėtu, atsakė, kad parodys. Tada ir pamačiau pirmą kartą tose angelo akyse velniuką.
Pasileidom i kelią, ji vis daugiau manęs klausinėjo, vis labiau ją dominau, o aš vis dar varžiausi prieš ją savo būdo, tuo labiau ją domindamas. Palikom miestą,  didžiuliu greičiu skriejom užmiesčio keliu, tarp laukų. Stebejau kaip ji po truputį pradeda jaudintis, bando liesti mane. Galiausia privažiavom jos nurodytą vietą, tai buvo aikštelė šalia siauros, bei sraunios upės, kurią apšvietė senos gamyklos žiburiai. Išlipom iš automobilio, ir leidomės šlaitu link upės, laikiau ją už rankos bei liemens, kad nepaslįstu. Deja, ji neišsilaikė ir abu ant užpakalių nučiuožėm žemyn. Pasijuokėm truputį, atsikėlėm ir ji pasisiulė mane nuvalyt. Jaučiau jos ranką pečius ir nugarą man braukant, link kelnių slinko ji, kol pajutau kad ji tapšnoja delnu man per sėdynę, ir ne šiaip, kad nuvalyt. Prisitraukė ji arčiau, sugriebė mane, kad neliko abejonių ir kando man i kaklą. Pajutau jos perlinių dantukų aštrumą, bei aistrą jos. Atsitraukė ji šiek tiek, lyg suabejojus ar ne per drąsiai pasielgė, tačiau mane ji jau užvedė. Prisitraukiau ją, kad pajausčiau, kiek galėdamas jos kūną. Pasilenkiau link lūpų jos – ji man įkando. Drėskė kaklą, prancūzišku manikiūrų papuoštais nagais. Jos rankos slydo mano kūnų, manosio – jos. Pagavau jos auksaspalvę kasą ir užsitempiau į viršų, klepsydros link. Užmečiau ją ant variklio dangčio, bučiavau jos lūpas kaklą, striukę prasagstęs, glamonėjau krūtis. Savo batų kulnais ji braižė dažus nuo mano automobilio, girdėjau kaip linksta dangtis variklio, nieko – Klepsydra priprątus. Mano rankos ir lūpos vis slydo žemyn. Jaučiau, kaip jos kvėpavimas darosi vis gilesnis ir tankesnis. Rankos  glostė ir braižė jos šlaunis, sijoną pakėliau, ji suvirpėjo, pagavo mane už plaukų ir pradėjo maldaut paragaut. Pradėjaują glostyt, jos švelnią vietelę, pradėjo reikalaut, isteriškai rėkti – paragavau. Suaimanavo ji, dejuoti pradėjo, keliais man galvą suspaudė. Nenustok!! tikriausiai  kilometrą aplinkui girdėjos  šauksmai. Tenkinau, skanavau ją, o ji vis dejavo ir rėkė, netramdė visai savęs. Įsimečiau ją ant galinės sėdynės. Prasagstė man kelnes, ištraukė lytį.

Gryžtant namo ji vis dar mane tenkino. Rankos ir kojos nutirpo, bijojau nulėkti nuo kelio.



Kūčių vakaras bažnyčioje, kunigo žadėtas vaišių stalas ir pamokslas mums. Stebiu kaip ji velnias vieną vakara buvus, vėl virtus ėriuku klusniu. Stebiu kaip didžiai sutelkus dėmesį klauso pamokslo ir stebiuosi kaip ji vėl vaikiškai ir nuoširdžia, i bei nekaltai dalijasi su manimi šventąją duonele.