asmeninės problemos kančia

Aš ir tu, mes puolę.
Vienas kitam po kojų, po rankų, po atodūsių mariom.
Ir vis dar pakęst negaliu tavo juoko,
Tavo tuščio niekingo ir balto juoko,
Kurs skandina mane į metaforų liūną,
Kurs nepridega mano cigaretės,
Kurs nepripildo mano stiklinės,
Kuriam melstis ar verstis per galvą nerūpi,
O aš vargšė, nenusivylus, bet be tikėjimo kariuosi ant TAVO BALTOJO JUOKO.
Varguoli, varguoli, netekęs palikimo iš senio amerikono.
Be talento, bet su žiburiu virš antakių, žudai tu...
Nekenčiu tavo meno!
Nekenčiu tavo balso!
žvilgsnis nulietas karštu metalu skaudina mano nuogą kūną
Gailu, gailu, kad taip daros...

Kur buvęs kur nebuvęs pasitinka rytas.
Po tiltais, po kaimyno slenksčiu.
Lyg miręs, lyg primigęs
Tąsausi į šonus ir niekaip
Tavim dusti nepaliauju...