„Begalybės“ kronikos: Piligrimė

Esu amžių sandūroje. Lieka T minus 5 minutės iki pirmojo tarpgalaktinio skrydžio pradžios. Rasė, su kuria bandėme užmegzti kontaktą, prieš daugelį metų atsiuntė žinią, kad ji laukia mūsų planetos pasiuntinių. Kapsulėje, nukritusioje į Šiaurės jūrą, „Largo“ korporacija rado dvi platinines lenteles, kuriose buvo įrašyta visa reikalinga informacija pastatyti tarpgalaktinį erdvėlaivį, padėsiantį mums nuskristi pas juos. Nežinia, kodėl jie norėjo, kad mes patys skristume: galbūt dėl to, kad nebuvo įsitikinę Žemės geranoriškumu ir būtų beveik teisūs... Geriausi jungtinių Žemės bei Mėnulio korporacijų mokslininkai lentelių turinį analizavo beveik dvidešimt metų bandydami suderinti naują technologiją su mūsiške. Dar dešimt užtruko laivo statyba. „Largo“ turėjo išskirtines teises į „Begalybę“ (taip po ilgų diskusijų buvo nuspręsta pavadinti erdvėlaivį), finansinė parama atėjo iš kitų - smulkesniųjų korporacijų, tokių kaip „Vertex“ ir „HO-1“. Jos pasiūlė piniginę paramą mainais už savo kandidatus į pirmąją „Begalybės“ įgulą. Nė viena Žemės vyriausybė neišgalėjo sukurti kosminio laivo, todėl perleido tai ekonominiams planetos gigantams. Žinoma, pasaulio vyriausybės taip pat turėjo tam tikrų interesų, tačiau situaciją aštrino didėjanti „Largo“ konkurentės „Tiberium“ samdinių kariuomenė, kuri baugino ne vieną valstybę. Per kelis dešimtmečius pasaulyje neįtikėtinai išaugo didžiųjų ginklų, medicinos ir technologijų korporacijų įtaka. Didžiausios piniginės turėtojai virto didžiausių lazdų turėtojais. To ir galima buvo tikėtis. Per pastarąjį dešimtmetį didieji pasaulio miestai virto spygliuota viela aptvertomis korporacijų pramonės zonomis. „Tiberium“ išrado „DHC“ dujas ir priešnuodį joms, kuriuo slaptai manipuliavo daugelio neturtingų tautų atžvilgiu, taip pat pirmuosius mechanus - karinius robotus, sukurtus ir pritaikytus valdyti samdiniams pagal žmogaus egzoskeletą. Pati mačiau, kaip vienas iš tokių mechanų paleido kovines galvutes į orą: dulkių debesys bandymų zonoje „17“ tris dienas temdė saulę. Praėjo vos keli metai nuo gamybos pradžios, kai „Tiberium“ turėjo jų virš keliasdešimties tūkstančių ir tik nedidelę dalį parduodavo kitoms valstybėms arba korporacijoms. „Largo“ sekė savo keliu - ji plėtojo žmogaus genetiką ir gynybines palydovines sistemas. Nors abi šios korporacijos akimirksniu galėjo nušluoti žmoniją nuo žemės paviršiaus, širdyje meldžiau Dievo, kad greičiau imtų veikti „Largo“ kosminė programa. Tai būtų mano bilietas iš šios prakeiktos planetos. Santykiai tarp Azijos koalicijos bei „Tiberium“ šiomis dienomis sušiktai įtempti: konfliktas, apie kurį nei vieni, nei kiti nesiryžo skelbti, nusinešė kelis šimtus tūkstančių gyvybių. Kamčiatkoje išbandžius „DHC“ dujas, Naujasis Petropavlovskas virto „Naujuoju Černobyliu“, kuriame, deja, niekas neliko gyvas. Žinau tai, nes dirbau „Tiberium“, kol jie ėmė mane persekioti. Aš buvau ta, kuri išplatino žinią apie šią nedovanotiną klaidą. Padariau tai, nes nebegalėjau iškęsti sąžinės graužimo. Šiam „prieštaringam gandui“ pasklidus, Azijos koalicija pasiuto. Negana to, prieš pusmetį „Tiberium“ pasisiūlė padėti apginkluoti „Largo“ ekspediciją ir, pasaulio nuostabai, dvi amžinos priešės tapo sąjungininkėmis. Pinigai nugali viską. Nuo tos dienos negaliu naktimis miegoti - jie ieško manęs ir yra arčiau, nei kada nors galėjo įsivaizduoti. Jei „Tiberium“ vadovybė sužinos, kad dirbu „Largo“, kils branduolinis karas. „Largo“ žino mano paslaptį ir gina mane, nes tai jiems - naudinga, jie gali stoti į atvirą kovą su „Tiberium“ pateikę pasauliui įrodymus apie Kamčiatkos incidentą, tačiau už tam tikrą sumą įmanoma viskas. Jie gali ir toliau bendradarbiauti, o aš tuo tarpu išnyksiu tarsi manęs niekada ir nebuvo. Ironiška. Juk to visuomet siekiau... Šiandien esu amžių sandūroje ir meldžiuosi, kad elektromagnetinis atominio sprogimo impulsas nespėtų pažeisti laivo elektronikos. Noriu suspėti išskristi iš čia. Noriu pamatyti naująjį pasaulį. Galbūt jame rasiu prieglobstį nuo viso šito absurdo...

T minus viena minutė. „Tiberium“ ir „Largo“ šnipinėja viena kitą. Tik laiko klausimas, kada „Tiberium“ prisikas iki mano asmeninės bylos, iki įslaptintų dokumentų, kuriuose įrašytas mano tikrasis vardas, įdėta mano nuotrauka prieš atliekant plastinę operaciją ir po jos. „Largo“ niekuomet nepasitikėjo „Tiberium“, todėl taip pat tik laiko klausimas yra, kada ji išsiaiškins visą tiesą apie tai, kad Kamčiatka tebuvo pradžia. Anksčiau ar vėliau „Tiberium“  iš kažkieno sužinos visą „tiesą“ apie save, o tuomet Žemė pasmerkta pražūčiai: mūsų ozono sluoksnis plonėja lėčiau, nei nuo konvejerio nurieda nauja kovinė galvutė. Ekologinė katastrofa nespės aplenkti mūsų išradingumo.

T minus keturiasdešimt penkios sekundės. Grupė mokslininkų, samdinių, keli diplomatai, gydytojai, aptarnaujantis personalas ir penki šimtai tūkstančių kilogramų „Largoflex“ lydinio. Kelionės trukmė - penkeri metai. Kriogeninis užšaldymas - neišvengiamas. Tikiuosi, sapnuosiu kažką nuostabaus, o kai pabusiu, tai iš tiesų įvyks. Tolimoji rasė papasakojo mums, kad jų pasaulis šiuo metu išgyvena klestėjimą ir jie maloniai sutinka mums padėti vardan to, kad užmegztume diplomatinius ir kultūrinius santykius. Akivaizdu, kad tai - rasė, kurią verta pamatyti. Galbūt ten atrasiu ramybę po to, kas įvyko žemėje per šiuos metus. Trys karai - du Afrikoje ir vienas Šiaurės ašigalyje dėl atrasto aukso baseino. Keliasdešimt tūkstančių žuvo per keletą valandų dėl kažkokio blizgančio metalo luito. Tolimoji rasė ko gero niekada nesupras, kas mes esame ir kodėl taip elgiamės. Gali būti, kad išvydusi mūsų tuštybę, ji pati atkeliaus į Žemę ir sunaikinus mus pirmiau už mus pačius. Visatos labui.

T minus trisdešimt sekundžių. Prisimenu savo draugę Mariją: prieš mirdama nuo vėžio, ji su ašaromis akyse tarė, kad labiau už viską nebenorinti matyti ateities. Kai mums tebuvo dvidešimt, mėgome svajoti apie tai, koks nuostabus turėtų būti ateities pasaulis, tačiau Marijai susirgus dėl „Tiberium“ nesėkmingai vykdytos imuninės sistemos tobulinimo programos, jos ir mano idealizmas akimirksniu išblėso. Ji buvo eksperimento dalyvė ir tikėjosi skurstančioms pasaulio šalims padėti išspręsti amžinas problemas. Kokios mes buvome naivios: eksperimentai buvo skirti karių grūdinimui ir mirties sėjimui. Dabar kikenu pagalvojusi, kad kuri korporacija per pastaruosius trisdešimt metų apskritai nors kartą pagalvojo apie žmogų. Jose nebūna streikų. Pastarieji, kurie įvyko prieš dešimt ar daugiau metų, baigėsi tragedijomis - penki šimtai šešiasdešimt du „Demitrans“ karinio ir civilinio transporto kompanijos darbuotojai nušauti samdinių - neva jie pirmi pradėjo mėtyti Molotovo kokteilius į „Demitrans“ patrulių automobilius. Tiesa kitokia. Tiesa šiurpina. Tiesos išvis nebeliko. Ji yra tai, ką pasako galingiausia korporacija. Aš verkiu, nes prisimenu Marijos žodžius, prisimenu savo tėvą, kuriam pažadėjau, kad vieną dieną išgelbėsiu pasaulį. Prisimenu tą akimirką, kai radau savo kompiuteryje slaptus kodus prisijungimui prie „Tiberium“ eksperimentų duomenų bazių. Kažkas taip pat norėjo sužlugdyti šią kompaniją, tačiau nesiryžo padaryti to pats, tuo tarpu aš turėjau kelis metus gyventi baimėje ties savižudybės riba, kad tiesa išaiškėtų. Ir kas tuomet? Tai vos nesibaigė dar didesne katastrofa. Viską giliai apsvarsčiusi iš paskutinių tėvo man paliktų pinigų pasidariau plastinę operaciją. Pasikeičiau vardą, išvažiavau į kitą šalį. Iki to laiko, kai jie suvokė, kas juos pakišo, aš jau buvau toli, tačiau nepakankamai: viso labo keli tūkstančiai kilometrų, kas yra vieni juokai kraujo ištroškusiems korporacijos samdiniams. Ne kartą teko gelbėtis nuo samdytų žudikų - slapstytis, bėgti, keisti namus ir draugus, o vieną dieną priešais mano akis sprogo keleivinis traukinys - turėjau jame sėdėti ir tik per kažkokį stebuklingą atsitiktinumą likau gyva. Mano bilietas iškrito leidžiantis eskalatoriumi. Tiesa, pati puikiai žinau, kad tas sprogimas nebuvo atsitiktinumas.

T minus dešimt sekundžių. Stoviu prie iliuminatoriaus. Skrydžio metu įgula turi būti atsibudusi - vos tik pakilsime į orbitą, pradėsime ruoštis miego fazei. Miego, truksiančio penkerius metus. Įrašau šią žinutę, nes bijau, kad tiesa niekada nepasieks žmonių. Labai bijau. Bėgu nuo viso to, nors galėčiau padaryti paslaugą pasauliui ir sužlugdyti jame viešpataujantį blogį, bet, deja, negaliu. Tiesiog negaliu. Kartą jau pamėginau: vos nesukėliau karo. Nežinia, ar tokie „kilnūs“ mano siekiai nesunaikintų žmonijos pirmiau už pinigų ištroškusias kompanijas-žudikes. Negaliu imtis tokios atsakomybės. Kiekvienas žmogus mane suprastų, jei jam tektų rinktis geresnį rytojų sau arba paaukoti gyvenimą dėl aiškios ir neišvengiamos pasaulio pražūties.

T minus devynios... aštuonios... septynios... šešios... penkios... keturios... trys... dvi... Ilsėkis ramybėje, Marija... Galbūt dar kada nors susitiksime. Sudie, tėve, kuris išmokė mane kovoti. Atleisk, kad nuvyliau tave. Galbūt naujame pasaulyje sugebėsiu pati sau atleisti lengviau, nei čia. Sudie, „Tiberium“, tikiuosi, sudegsi pragare, kurį pati sau užsivirei... Sudie, Žeme, galbūt kada nors grįšiu tavęs aplankyti. T minus viena... Paleidimas. Spaudžiu mygtuką „išsiųsti ir išsiregistruoti“. Galbūt vieną dieną kas nors žemėje išgirs šią žinutę ir nuspręs už mane, ką su ja toliau daryti.

Ivana Krestova. Paskutinis įrašas. „Largo“ žvalgybos skyrius. Gruodžio 17 diena. 2099-ieji.

- Skala, grįžk į vietą ir prisisek prakeiktą diržą - mes dar tiksliai nežinom, ar naujajame pasaulyje yra sveikatos draudimas! - per radiją išgirdau kapitono balsą: raudona lemputė prietaisų skydelyje parodė, kad aš vis dar nepasirengusi pakilimui - pirmus kelis kilometrus užsisegti diržų nebūtina, nes kylama panašiai kaip ir lėktuvu, tačiau laivui įsibėgėjus prasideda stipresnė turbulencija.
- Klausau, kapitone!
- Tai kodėl tu dar ne savo kėdėje?!
- Jau, kapitone! Ir...
- Taip, leitenante?
- Ne. Nieko... Džiaugiuosi šia diena.
- Regis, šiandien išties puikus oras pasiskraidymui, leitenante, - kapitonas Daiki Nakamura nusijuokė žvelgdamas pro iliuminatorių į pūgą Reikjaviko pakilimo aikštelėje.
- Sudie, Žeme...