Vaikystės žiemai ..

Dangus pratrūko,
Krištolinėmis vandens saujalėmis.
Eilinį kart bandydamas,
Įpūst gyvybės žiemai.

Pamiršo jis šventes,
Ir sniegą eglių šakose.
Ir medžius visai ne senamadiškai,
Dabina gruodžio pumpurais.

Lyja vis smarkiau,
Ir vis dažniau, ilgiau.
Kažkur toli toli, ištirpo sauja,
Paskutinio juodo sniego.

Nors kartais dar,
Man atminty iškyla.
Baltas angelas sargybą ėjęs,
Ir priešas jau beveik paėmęs pilį.