Keturios rankos (2 dalis)

Amelija patapšnojo per savo kišenes, nieko neradusi, pradėjo raustis kuprinėje. Prikandusi lūpą ji įtemptai ieškojo ir galiausiai ištraukė vieną suglamžytą cigaretę.
    Iš savo storo megstinio kišenės išėmusi degtukus ji lėtai prisidegė cigaretę, pakračiusi degtuką ore, kad šis užgestų, lengvu mostu numetė į pievas. Stipriai įtraukusi ir išpūtusi visus dūmus ji dar kartą apsilaižė lūpas.
    - Vakar kalbėjau su Tėvu. Jis mus išsiunčia pas senelę - kažkur daugybė kilometrų nuo čia, - abejingu veidu ji vis įtraukdavo ir išpūsdavo cigaretės dūmus. Ir taip keletą kartų. Mačiau, kad po truputį jos laimę užgožė nerimas.
    - Ko tyli? - grubiai ištarė ji ir greitu žingsniu pradėjo žygiuoti pieva.
    Aš stovėjau sustingusi, šaltis badė žandus o kojas surakino nuovargis.
    - Ką turi omenyje?! Mūsų čia nebebus? - stengiausi riksmais ją pasiekti.
    Bandžiau kuo greičiau priartėti prie jos, bet Amelija abejingai žygiavo pieva nelaukdama manęs.
    - Bet... kodėl? Aš mūsų senelės net nepažįstu!
    Amelija vis dar žygiavo pieva. Matėsi tik lengvi dūmai lakstantys jei virš galvos ir galiausiai pranykdami ore.
    - Dėl Dievo meilės, ar gali manęs palaukti?!! - pradėjau bėgti kiek išgalėdama.
    Ji vis spartino žingsnį.
    Jaučiau, kaip bėgant kiekvienas gilus įkvėpimas sustingdydavo nosį ir plaučiuose pajausdavau lengvą diegimą.
    Po didelių pastangų pasiekusi ją stipriai apkabinau ir pargroviau ant žolės. Pajaučiau, kaip drėgmė skverbės į mano drabužius.
    Amelija gulėjo lyg nejausdama šalčio. Tiesiog spoksojo į pilką dangų ir laikė stipriai suspaudusi mano delną.
    - Aš nenoriu. Noriu būti čia. Noriu likti čia, - ji vos girdimai šnabždėjo sau po nosimi. Aš žinojau, kad ji kalba man, tačiau bijojo, kad kas nors kitas gali ją išgirsti. Amelija nenorėjo atrodyti silpna. Būtent ji turėjo būti stiprioji. Ji negalėjo palūžti.
    Amelija giliai įkvėpė.
    Ore pradėjo ryškėti lengi mūsų atodūsių garai, stengiausi juose įmatyti kažką kas man būtų padėjęs. Nežinau, kodėl tai dariau, tiesiog, jaučiau, kad dabar noriu griebtis kiekvieno šiaudo. Bet ko, kas galėtų mane ištraukti iš šios sumaišties.
    - Bet kodėl? - šalčio sukaustytu balsu tariau. - Kodėl dabar?
    - Tėčiui sunku - mačiau, kad Amelija stengiasi būti abejinga. –Matau, kaip jis ryte liūdnu veidu geria kavą ir stengiasi atrodyti ramus. Tėtis nenori, kad mes matytume Jį silpną. Kas bus stiprusis šeimoje, jei net Tėvas nesugeba išlikti ramus? Vieną rytą Jis priėjo prie manęs ir apsimetęs abejingu pasiūlė pagyventi keletą mėnesių pas senelę. Žinoma, aš supykau. Pamaniau, kad jis savanaudis nevėkšla, nesugebantis mūsų išlaikyti ir atiduodantis mus seneliai, tačiau man pasiūlė rinktis, likti čia ar trumpam pabūti pas senelę. Turėjau savaitę su tavimi pasitarti. To nedariau. Nenorėjau, kad nusimintum. Norėjau viena tyliai nekęsti Tėvo ir galiausiai jam išrėžti, kad nepaliksime jo, kad mes būtent jo atsakomybė ir kad niekada gyvenime neleisiu jam mūsų palikti Tačiau vieną naktį išgirdau Tėvą kalbant su senele, jis maldavo, kad ši mus priimtų sakė, kad mus be proto myli ir nori mums duoti tai kas geriausia, nori, kad mes būtume laimingos. Šiuo metu jis negali mums to pažadėti. Dabar aš noriu jam būti tokia pat nuostabi kaip ir jis man. Supranti? Noriu, kad jis galėtų pasiekti to, ko trokšta. Todėl tau ir man reikia trumpam atsitraukti. Tik trumpam. Jis Mus myli. Viskas tik dėl mūsų, - Amelija greitai nutilo.
    Apsižvalgiau. Mes vis dar gulėjome ledinėje pievoje. Aukštos žolės dengė dangų.
    Amelija stipriai suspaudė mano delną.
    - O dabar turime eiti. - dešiniąja ranka ji nusišluostė ašaromis padengtus baltus skruostus.
      Likusį kelią tylėjom. Lyg ruošdamosi, kam? Pačios nežinojome. Protarpiais galėjau išgirsti Ameliją atsidūstant. Ji  turėjo ką pasakyti, tačiau kažin ar drįso tai ištarti man.
    Horizonte pasimatė mažas gyvenamasis miestelis. Išėjus į žvyru padengtą kelią, teko paėjėti apie pusę kilometro, tada pasukti į į kairę ir visur išryškėdavo gyvenamieji namai. Mūsiškis buvo niekuo nesiskiriantis: siauras ir aukštas apgriuvusių raudonų plytų namas su senoviniais balkonų turėklais, suklerusiomis medinėmis durimis ir durų kilimėliu, kuriame vos matėsi numindytas užrašas „Welcome“, jis čia nuo tada, kai Tėvai, susilaukę Amelijos, čia atsikėlė.