Keturios rankos (1 dalis)

„ 7 laipsniai šilumos pagal Celsijų... „
    Radijuje pasigirdo lengvas ūžimas.
    - Išjunk, - net neatsisukusi rankose, spausdama arbatos puodelį sumurmėjo Adelė.
    - Aš dar klausau! - besipindama kasas kitame kambaryje rėkė Amelija.
    Nieko neklaususi Adelė pakilo nuo stalo ir priėjusi prie seno radijo grubiai ištraukė laidą iš rozetės.
    - Mėta! Tu matai kiek valandų? - pakraupusiu veidu Amelija atsisuko į mane.
    - Lygiai dešimta, - Ištariau, žvilgtelėjusi į laikrodį, kuris sukėlė jai tokį šoką.
    - Tu supranti ką tai reiškia? - dabar lakstydama ji stengėsi surinkti visus po kambarį išmėtytus daiktus.
    - Tiesą pasakius, net nenutuokiu, - rankose vėl suspaudžiau puodelį kavos ir pažvelgiau pro langą.
    Visur tvyrojo rūkas, kieme nuo lengvo vėjo skraidė keletas parudavusių lapų.
    - Tėvas mus užmuš užmuš užmuš! - vis kartodama tą patį žodį Amelija man prie kojų numetė kuprinę. - Siaukis batus. Jei jis sužinos, kad mūsų naktį nebuvo galėsi atsisveikinti su šitokia laisve.
    - Ką gi, šiandien dar susitiksim? - tarė Adelė.
    - O taip. Man būtinai reikia pasimatyti su Tomu, - ištardama jo vardą Amelija lengvai šyptelėjo. Mes su Adele žinojom, kad tai tik eilinis jos pasismaginimas. Amelija buvo iš tų merginų kuriai vaikinai rūpėjo labiau negu maistas.
    - O tu? - Adelė atsisuko į mane.
    - Aš? Nee.... - pasimetusi stengiausi mandagiai atsisakyti. - Supranti, mokslai... Žinai, tikrai negaliu. - užsiverčiau puodelį ir išgėriau likusius lašus.
    - Kaip nori, - net nedvejojusi Adelė sumurmėjo.
    - O šūdas: Grįžo Motina! Varykit greičiau iš čia! - pasimetusi suriko Adelė.
    -Mėta! Greičiau! - Amelija nuskubėjo į kitą kambario galą ir pravėrė langą. Namas po truputį pildėsi kaustančio rytinio šalčio.
      - Greičiau! - suriko Amelija stovėdama kieme.
    Pagriebiau kuprinę ir pasileidau kambariu. Kažkas lėtai rakino duris. Pribėgusi prie lango, sviedžiau kuprinę ir kiek išgalėdama greičiau išlipau pro langą. Širdis daužėsi it pašėlusi. Stovėjau sustingusi.
    - Einam! - sušnabždėjo Amelija ir pasileido per kiemą.
    Šaltis stingdė kojas. Visada pavydėjau Amelijai, ji vienintelė sportiška mūsų šeimoje. Jos lieknos kojos galėdavo bėgti taip greitai, kaip aš galėčiau tik pasvajoti. Man atsikvošėjus Ji jau buvo pasiekusi pievas, nusidriekusias per visą horizontą.
    - Palauk manęs! - surikau bėgdama.
    Amelija lengvu valso žingsniu pradėjo siūbuoti pievoje.
    Kai uždususi pasiekiau ją, ji sugriebė mano rankas, pažvelgusi tiesiai man į akis, keletą kartu giliai įkvėpė ir netikėtai, tempdama mane už rankos, pasileido per žolę.
    Rūkas neleido matyti kur ir kada baigiasi pieva. Pas Adelę jau lankiausi daugybę kartų, dažniausiai ne savo noru, tačiau beveik kiekvieną savaitgalį Amelija mane priverčia ateiti. Ji tikisi man surasti kokį „karštą“ vaikiną. Nors dažniausiai pamatydavau tik keletą gerokai įkaušusių dešimtmečiu vyresnių už mane vyrų, kurie bet kokiu būdu stengdavosi ant manęs užlipti.
    Kelią turėjau jau seniai žinoti, tačiau niekada neprisimindavau, kiek ilgai reikia eiti šia pieva. Tas metas kai mes ją pasiekdavome mane lyg užburdavo. Tik tada likdavau viena su Amelija, tik tada Ji būdavo tikra, nuoširdi, draugiška, atvira, jautri Amelija. Mano Amelija.
      Staiga Amelija sustojo. Lėtai atsisuko į mane ir liežuvių perbraukė, per savąsias išdžiuvusias lūpas.
    - Mes išvykstam.
    Žiūrėjau į ją bejausmiu žvilgsniu. Jos akys įdėmiai apžiūrinėjo mano veidą. Ji po truputį siurbė kiekvieną mano bruožą, lyg norėdama įsiminti ir niekada niekada nepamiršti.