Kaip kadaise

Štai, kaip kadaise, vėl abu - rimti,
Jie ant bedugnės krašto.
Akis aky, mintis mirty,
Nebylų laišką rašo.

Kaip testamentą, nes tasai,
Kuris turtingai augęs,
Pamilęs šitą, atlapai
Suprato, kas jį smaugę.

O ji, be duonos, be namų,
Bet žvaigždėse gyvenus,
Praėjus laikui, taip lyg šiol
Nė kiek ir nepasenus.

Ir keista, jam, ir būtų gaila,
Bet jau per daug subrendęs,
Jis meilę į turtus išmaino,
Galvosūkio nesprendęs.

Apsisuka ir pasiskirsto,
Kas į žvaigždes, kas turtus.
Nė nepažvelgę viens į kitą,
Akla ji, jis - apkurtęs.