Pabėgimas

Kėliau bures aukštai aukštai.
Veltui kėliau, nes Tu jų nematei.
Bet vėjas jau spėjo nunešt mane
Į kitą krantą, kur paslapčia
Laukė manęs visai kiti,
Asmenys nuostabūs ir šilti.

Priėmė mane, nes aš laukta.
Norėjo, kad pasilikčiau visada.
Bet aš juk paukštis ir negaliu
Sėdėti vietoj, aš jau kilt turiu.
Ir štai jie surakino mane tvirtai,
Neleido pabėgti, nes laukta per ilgai.

Kovojau su grotom ir užraktais,
Bet mano kovos nuėjo juokais.
Tada jau laukiau aš Tavęs,
Tikėjau, kad išgelbėsi iš čia.
Laukiau daug metų ir gyvenau
Rūsy, karaliene vis tiek buvau.

Staiga vėjo gūsis apėmė mane
Ir išvydau Tavo veidą priešais save.
Laikei Tu raktą nuo mano spynos
Ir netikėjai, kad karalienė atsidėkos.
Išbučiavau Tau kojas - Tu laukta viltis,
Su Tavim, man nebaisi net mirtis.