Žiemos vaizdelis

Užmigo žemė, atidavus žmogui derlių.
Užmigo, užklota balta žiemos kaldra.
Miega beržai prie tėviškės kelio,
Miega ir eglė su žalia skara.

Einu miškan, taku dar nepramintu,
Aplink tyla ir sniego vaiskuma.
Miške mane genys stuksenimu sutinka.
Į širdį įsirango ramuma.

Čia menės didelės, didžiausios
Atrodo, kad gyvena milžinai,
O prie žiemužės stalo uogom,
gilėm, konkorėžiais nukrauto
maitinas zylės briedžiai ir šernai.
Kiekvienas randa savąjį kampelį,
nėra čia barnių, rietenų skriaudų.
Visi čia tiaikai sutelpa prie viašių stalo -
gamta - VISŲ NAMAI.