Trumpa istorija apie katiną, kurio vardas ne Zoro

Draugai manęs klausia, kodėl katino nevadinu Demonu, Rytardu, Akiniumi, Černobyliniu ar dar kaip kitaip?... Dažniausia neturiu atsakymo ir labai dėl to pergyvenu, kadangi šitie nelogiški vardai turi visiškai logišką paaiškinimą...

Tai buvo vėlus vakaras. Gulėjau išsidrėbęs fotelyje ir sunkiai kėliau devintą alaus bokalą, žiūrėdamas eilinį šūdą per TV; katinas, kurio tikrasis vardas Lapuku, sėdėjo šalimais ir tingiai raitė uodegą tai į kairę, tai į dešinę, kiekvienąkart vis palaižydamas tas vietas, kur netyčiomis papildavau alaus... Sakot, katinai nemėgsta alkoholio?! Visiška nesąmonė. Šitas išsigimėlis sėdėjo šalia tartum baro draugas ir įdėmiai spoksojo į mane... Toks demoniškas žvilgsnis ilgainiui pradėjo erzinti, todėl greit kilau nuo fotelio, įsiūtęs griebiau pirmą pasitaikiusį daiktą nuo staliuko, tai buvo J. Kerouac‘o knyga „Dharmos valkatos“, ir iš visų jėgų knygos nugarėle trenkiau jam į tarpuakį... Po to neprisimenu kaip viskas baigėsi, nes buvau pakankamai girtas, tačiau kitą rytą atsikėlęs jau mačiau katiną su trimis akimis... Turėjau du taip keistai išsivysčiusios istorijos variantus: arba katino naujai susiformavusiam regos laukui įtakos turėjo nelemtas to vakaro smūgis, arba Lapuku pradėjo skaityti Kerouac‘ą ir jam atsivėrė trečioji akis?

Bet ką aš čia bandau apgauti?...

Meluočiau, jei sakyčiau, kad jo nemyliu. Kartais jį mušu šepečiu, kartais gauna per kairiąją kulšį, kai pašika ne vietoj arba kai dažnai prašo valgyti... Keletą kartų bandžiau išmesti per balkoną, gyvenam penktame aukšte, pamaniau, tai jam bus gera pamoka... Tačiau čiupęs už kaklo Lapuku ir pakėlęs lengvai kaip pūką šitą baltą tartum sniegas brangenybę, ilgai neištverdavau ir vožęs jam kelis kartus per jo gyvulišką galvą, visgi paleisdavau, taip ir nenunešęs iki balkono... Tikėdavausi, kad nuo smūgio iškris kuri nors akis, nes paskutiniu metu mane tai pradeda vis labiau erzinti.

Būna, kad miegu naktį ramiai savo lovoje, išgėręs 15 lašiukų „Rameval‘io“, o Lapuku sėdi kur nors kampe ir šviečia savo trimis akimis tartum šviesoforas, reguliuodamas eismą... Aš jam sakau: pyzdink iš to kampo arba aš tau raištį ant akių užrišiu!!!... O jis tik prisimerkia, gal kokiai akimirkai, nes turbūt pagalvoja, kad tas akimirkos mirksnis mane užhipnotizuos, ir vėl kaip zombis atveria savo tris akis. Kartais pagalvoju, kad galbūt kažkokiais nežinomais būdais jis suvokia, kad su raiščiu ant akių jis atrodys kaip Zoro?... Šito negaliu pasakyti.

O kartais man gaila jo, nes suvokiu, kad taip jis bendrauja su manimi, - akimis... lyg žmogus, kuriam liežuvis nupjautas; arba invalidas, kurio po skaudžios avarijos iš naujo kalbėti niekas taip ir nemokė...

Ir tada iškart užplūsta sentimentalūs prisiminimai:

... 86 - ieji. Černobylio apskritis. Stipriai vėjuotas vakaras. Kariška brezentinė palapinė ir kvaila ekspedicija... Ramiai gulėjau savo miegmaišyje ir tylomis verkdamas skaičiau Biliūno „Kliudžiau“, kurią buvau pasiėmęs kartu su savimi tam reikalui, jei nebus ką veikti... Perskaitęs šitą nuostabų kūrinėlį, kurį jau moku mintinai, pamenu, užmerkiau savo drėgnas akis ir stengiausi užmigti, nes į kuprinę nebuvau įsimetęs stebuklingų „Rameval‘io“ lašiukų; tačiau tos biliūniškos katės įvaizdis dar ilgai išliko mano atminty... Gal dešimt minučių, - tol, kol du kartus suskaičiavau po trisdešimt dvi avis ir užmigau.

Kitą dieną kartu su grupe eidamas pro labai nykų pastatą, kurį puošė iškaba „молочний  магазин“, išgirdau vis stiprėjantį garsą... Tai ir buvo nekaltas Lapuku kniaukimas, kuris iš pradžių pasirodė toks mielas ausiai, tačiau kniaukimui vis garsėjant, darėsi kaskart vis bjauresnis; todėl nusiėmęs šautuvą, kurį liaudiškai vadinu „dviliaupiu“... taigi nusiėmęs dviliaupį nuo peties, taikiausi į vis labiau artėjantį kniaukimą, bet staiga, - dingo mano fokusas ir pirštas nuslydo nuo gaiduko, kai iš už kampo pamačiau triakį katiną!... Taip mes pirmą kartą susitikom, ir ilgai negalvojęs nusprendžiau, kad būsim skirti vienas kitam ir daugiau niekada nesiskirsim...

Po savaitės norėjau tą katiną pribaigti: bandžiau kišti po traktoriaus ratais, įgrūdęs į maišą,; norėjau išdurti kurią nors vieną akį, man buvo nesvarbu, elgiausi lyg pamišęs; ketinau nudeginti ūsus, kai Volodia, mūsų ekspedicijos vyriausiasis, rado skerdyklą su visais reikmenimis kiaulių skerdimui... Vos tik pamatęs prietaisą, kuriuo svilinami/deginami kiaulės šeriai, pagalvojau apie idealią nelaimingos Lapuku istorijos pabaigą... tačiau viskas buvo veltui. Dar ilgai tas katinas gyveno.

*

Devynios trisdešimt... Viena akimi žvelgiu į sieną, ant kurios kabo įrėminta ir juodu kaspinu įstrižai perrišta nuotrauka, o kita, - į kampą, kuriame Lapuku, prieš kelias dienas susirgęs odos liga ir nepastebimai dingęs iš namų... Man pasidaro nejauku, kai jis savo trimis akimis nurenginėja mane tartum moterį, nes žino, kad laikas gulti.

„Tikriausia atsisveikinti atėjo“, pagalvoju...

Paskutinį kartą pabūti Zoro.