Rašyk
Eilės (78181)
Fantastika (2307)
Esė (1555)
Proza (10913)
Vaikams (2717)
Slam (74)
English (1198)
Po polsku (371)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 8 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Ji sėdėjo prietemoje, mažame kambarėlyje, su iš skausmo plyštančia širdimi. Nebeliko noro gyventi, prarado gyvenimo džiaugsmą. Rodos toks buvo gražus pasaulis, kiek gėrio ir nuostabių dalykų galėjo įžvelgti jame! Ten, už lango, matėsi mėlynas dangus, žaliuojantys medžiai, girdėjosi vaikų krykštavimai, vyko normalus gyvenimas. Kas pasidarė su ja, kad širdis verkia? „ Širdie, kaip būtų gera pasijusti vėl laimingai! Kodėl tu plyšti iš skausmo, kas drasko tave į gabalėlius? Ką aš darau, arba padariau ne taip, kad nebeturiu gyvenimo ramybės? Matau kitus žmones, gyvenančius laimingai, besišypsančius, linksmus. Kaip aš norėčiau būti jų vietoje, pajusti tą gyvenimo laimę. Ar sulauksiu tos dienos, ar ištversiu tą kančią kurią dabar jaučiu? Taip ir norisi kaskart nutraukti tą plonytį gyvenimo siūlą. Nebemyliu aš tavęs, gyvenime, tu man pasidarei kančia! Nežinau, kodėl aš turėčiau dėkoti tėvams už pašaukimą manęs į tą baisų pasaulį. Kiek mažai mano gyvenime buvo laimingų akimirkų. Gal tada, kai pirmą kartą pamilau? Maniau, kad mano laimė tęsis amžinai. Tačiau ir čia mano laimė buvo trumpa. Man tada atrodęs pats mieliausias ir geriausias žmogus mane paliko besilaukiančios kūdikio ir vedė kitą. Liko tik trumpas gerų akimirkų prisiminimas: “taip mąstė Antanina.
Ir kodėl žmonėms nevienodai sekasi? Vieni maudosi laimėje, o kiti gyvena pilną skausmų ir kančių gyvenimą. Jautėsi . neturinti draugų, neturinti širdžiai artimų žmonių, kurie ją suprastų ir paguostų: „ Kam aš tokia nelaimėlė reikalinga? Jie gyvena savo gyvenimus ir svetimo skausmo nejaučia. Būkit laimingi, nenoriu aš jūsų matyti. Nors jūs nekalti dėl mano likimo, tačiau, jūs esate bejausmiai, beširdžiai. Šiandien aš sėdžiu viena ir niekam apie tai nerūpi. Kiekvienas lindi savo šiltame kailyje. Kas įeis į mano širdį, kas pasidalins su manimi mano skausmu? “
Dabar tik ji galvojo, kad  privalo tai išgyventi ir pati spresti, kaip pkeisti savo kartųjį gyvenimą.. Tvirtino sau: „Būk tvirta, Antanina, nepakelk prieš save rankos, tavo gyvenimas nepriklauso tau vienai. Tu privalai užauginti ir išleisti į gyvenimą du savo vaikus. O ir gyvybę ne tu pati sau davei. Dievas tau davė, - kai panorės, - Jis pats tave pasikvies. “ Laimė. kad ji nors trumpam suprato, kad neturi teisės pati pasitraukti iš gyvenimo, jei ne tai, seniai jau būtų nutraukusi savo kančias ir savo vaikelius palikusi nelaimingais.
Tądien, jai besėdinčiai vienai prie lango ir bemąstančiai apie savo gyvenimą, iškilo visi prisiminimai apie praeitį: Gimė sūnelis, pavadino jį Sauliumi. Augo šviesiaplaukis, gražutis ir mielas vaikelis. Nelengva buvo vienai auginti. Pasipiršo žmogus, nors ir išsiskyręs, ji už jo ištekėjo. Gimė dukrelė. Vėliau, jai augant, paaiškėjo, kad ji nesveika: psichikos sutrikimas ir neišsivysčiusi kalba, - invalidė. Ir vėl naujas skausmas, ir vėl amžina kančia! Kančią jautė ne dėl to, kad jai reikės auginti nesveiką dukrą, o dėl to, kad skaudu buvo matyti nelaimingą savo dukrelę, kuriai niekas nieko negalės padėti. Viešpatie, kad ji galėtų jai padėti, gal nebūtų likusi tokia nelaiminga!
Niekada neišdilo iš jos atminties, kaip mušdavo girtas vyras, tyčiodavosi, ne tik iš jos, bet  ir iš jų nesveikos dukrytės. Ilgai kentėjo, tikėjosi, kad jis pasikeis, įgaus proto, tačiau to nesulaukė. Jis kaskart vis daugiau ir daugiau klimpo į alkoholį, smurtavo ir tyčiojosi. Nereikėjo jai tiek kentėti, per ilgai delsė. Tai ir pakeitė ją.
Tapo ligonė, ją užvaldė baisi depresija. Su vyru išsiskyrė, nebegyvena kartu, niekas nebesityčioja ir nebemuša, tačiau sveikata liko sugadinta. Jos siela liko apmirusi.
Dabar sėdėjo viena ir niekas nebemiela. Laimė dar, kad jos sūnelis išaugo doras žmogus: ja rūpinosi, o ir sesutę labai mylėjo. Tik dėka vaikų ji egzistavo.. Niekas nežinojo kada baigsis jos egzistavimas, kada ji pasijaus pilnaverčiu žmogumi?
Visi, matydami jos sielvartą sakydavo: „Dieve, padėk jai, sugrąžink gyvenimo džiaugsmą! “ Norėjo būti linksma ir pilnavertė, normaliai bendrauti su žmonėmis. Kai sugrįždavo sveikas protas, pati pamatydavo ką būtų padariusi, jeigu būtų prieš save pakėlusi ranką. Baisu ir pagalvoti!
Kartais mąstydavo protingai: „Gal ne viena esu nelaiminga, juk ir daugiau yra dar nelaimingesnių žmonių, bet jie nepraranda savitvardos sugeba džiaugtis tuo, ką turi“.
Kai paanalizuodavo kiek daug Lietuvoje nelaimingų žmonių, turinčių dar didesnių problemų, (o tai padėdavo suvokti jos sūnelis), tai truputį nusiramindavo ir pasidarydavo galvoje šviesiau.
Mintimis, sugrįžusi į praeitį, pradėdavo suprasti, kad ir neviltis gali su laiku turėti gyvenime teigiamų reiškinių: Jeigu tada nebūtų pagimdžiusi savo sūnelio, kas šiandien ją paguostų, kas padėtų sunkią valandą? Jis ne tik padėdavo rūpintis nelaiminga savo sesute, bet ir mamą nuramindavo, suteikdamas vilties. „Viešpatie, atitolink nuo manęs blogas mintis, padėk paklusti savo sūneliui, kreiptis į psichologą, išgydyk mano sužalotą sielą, juk aš nebuvau tokia pesimistė ir ligonė. Dar aš turiu vilties nugalėti savo ligą! “ samprotaudavo, sugrįžus šviesiam protui.
Ji norėjo atsitiesti, norėjo vėl pamatyti ošiančią jūrą, išgirsti nuostabų paukštelių čiulbėjimą, pievų ir miškų žalumą. Norėjo sugrąžinti norą vėl gyventi normaliai, džiaugtis ir mylėti. Juk niekas nekaltas dėl blogai susiklosčiusio jos likimo, nors ji prakeikinėjo visą pasaulį.
„Kreipsiuosi į socialinius darbuotojus, kreipsiuos į gydytojus, nebepasiduosiu savo blogai nuotaikai ir manau, kad man pavyks. Sugrįš ramybė, sugrįš pasitikėjimas žmonėmis. Teatleidžia man Dievas už tą mano nepasitikėjimą ir pesimizmą: “ sugrįžus sveikam protui, mąstydavo Antanina.
Tačiau tamsioji pusė nugalėjo. Kada sūnelis trumpam laikui išvažiavo iš Lietuvos, nes reikėjo uždirbti šeimos pragyvenimui, nebebuvo šalia mamos, nebebuvo kam paguosti, nuraminti, Antanina savo noru išėjo iš gyvenimo visiems laikams.
2009-12-24 00:16
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 4 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2009-12-24 21:19
JRFRA
tora tora tora ane, bet ne uahaha

as prisimenu, kad ir mes turejom sauliuką, taip vadinom gimusį vershiuką, kuris neseniai iškritęs iš motinishku syvu sugebėdavo mums padavanoti po šokoladuką kaukole ir magija, alpdavau ir bijodavau tu vaikisku narkotiku,nors manau, kad jau esu pasakojes

bet visgi man pavadinimas simbolizavo kazhka is mopasano, nors nieko cia tokio nebuvo, pati istorija yra valkata, o emocijos pagautos
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą