Pavargau

Vieną gražų pavasario rytą
Aš į pasaulį šitą atėjau.
Kiek klaidų iki šiol jau padaryta
Ir pagalvoti apie jas pati bijau.

Baisu man prisiminti tai, kas buvo,
Atrodė viską stengiausi gerai daryt.
Ir va, svajonės visos mano žuvo,
Aš nebenoriu suklupimų tų matyt.

Gal ateity man bus geriau gyventi,
Gal ateity saulutė švies skaisčiau,
Gal ir upelis ims greičiau sroventi,
Bet iš tiesų gyventi pavargau.

Aš nebenoriu nieko jau matyti
Ir tik vienatvės melsiu sau.
Ir nebandyki nieko man sakyti,
Juk tu ir pats žinai, nuo visko pavargau.

Na ir kas, kad vieną gražų pavasario rytą,
Aš iš kažkur į žemę atėjau...
Bet juk vieną gražų pavasario rytą,
Aš išeisiu, gal ten bus geriau...