monumentum'

Žvelgiu į beribį orą, į pilką tamsumą, į purius, iš lėto krentančius sniego gabalus. Jau tuoj Kalėdos, vėl visi smagiai, su jėga, nuo mažiausio, iki didžiausio, plėš saldžiai šlamančius margaspalvius dovanų popierius, kurie slepia gal svajones, gal norus, gal mažytes užgaidas..

Dovanos. Kodėl mes sugalvojome tam būtent tokį žodį, kaip dovana? Jis nei gražus, nei kaip nors kitaip ypatingai skambus, jis, kaip žodis, neverčia jį imti, ir tarti dar, ir dar, ir dar.. Jis neskatina mūsų jį vartalioti ant liežuvio galo, o jį ištarus, saldžiai ir su pasigardžiavimu nuryti į minčių gelmę. Jis net nepriverčia mūsų iš troškulio apsiseilėti.. Mus verčia seilėtis tik vaizdai. Tik savanaudiški norai, verčiantys dažniau kvėpuoti ir tankiai plakti širdį.

Neseniai, dar tik belaukiant žiemos ir tikintis, jog ji atneš bent šlakelį sniego, stovėjau milžinišką, didžiulę valandą kartu su bendraklase. Buvo pirmadienis, kūno kultūros, mums priklausančioje paskutinėje pamokoje nedalyvavome, nes tie, stebuklingieji gydytojų lapeliai uždraudė mums bent kiek būti fiziškai aktyviomis (buvome atleistos nuo pamokų, velniškai smagu). Per tą, jau minėtą didžiulę valandą, sužinojau, kad klasėje turiu bent vieną draugę, kad ir kaip pagailėtinai tai skamba. Mano ausis pasiekė tie stebuklingi žodžiai: Tu mano draugė. Grįžusi namo, kaip kokius aptręšusius senos knygos puslapius, mintyse apžvelgiau pastarųjų dienų įvykius ir..

Ir vėl matau save, stovinčią prie namų keletą valandų ir verkiančią. Ne, ne, gal veikiau iš tikrųjų sielvartingai raudojančią. Mano skruostus vilgė palengva vėstančios ašaros, į ausis plieskė muzikos banga, visu garsumu grodama mano ausų būgneliais, kaip tikru muzikos instrumentu, kaip pavysdžiui — timpanai, arba gongas.. Tuo momentu buvau įsitikinusi, jog aš esu — NIEKAS, ir kitiems esu ta pati beribė tuštuma, į kurią dabar žvelgiu.

Per kūną nueina drebulys, o ant degančios kaktos jaučiu savo šalto prakaito lašus. Lėtai, kad niekas neišgirstų, palengva dedu pėdas, apmautas minkštom vilnonėm kojinėm, ant naujutėlaičių grindų. Slenku tyliau, net už pačią tylą. Aplinkos garsai išgaruoja, kaip geras, tištas kaljano dūmas. Rankos negrabiai nudrebiamos ant metalinės kriauklės krašto. Nosis netikėtai užtinka ore tvyrantį salsvą muilo kvapą. Pasiimu į ranką sovietinių laikų stiklinę ir prisipilu ledinio, metalo skonį turinčio vandens. Šaltas skystis, kaip klampi masė, sulėtintai, pamažu, slenka mano stemple žemyn, suvilgydama visą mano vidų.. Palaimintas šaltis, galintis nuraminti net ir maištaujančią sielą.

Brangioji mano dalie, aš nuo Tavęs amžinai bėgsiu, slėpsiuosi kalnuose, virsiu akmeniu, imsiu ir išnyksiu, kaip dūmas, neblaškomas vėjo..

Iš stalčiaus gilumos išimu mažą metalinę dėžutę. Atveriu ją, tačiau, likę tik du.. Tik du žingsniai iki palengvėjimo, iki užmiršimo. Visgi, jie sukdamiesi Tango ritmu įsilieja į mano kraują.

Mes, žmonės, visad bijome Užmiršti, nes tai tik dar labiau mus artina prie pabaigos, prie to „The End“, kartu su scenaristų vardais ir pavardėm, nukeliaujančiu už mūsų matymo lauko.
Noriu, kaip laivas, aprašytas A. Mickevičiaus sonete, šokti prieš bangas, tapti paukščiu ir nerti į ledinę gelmę. Noriu plaukais liesti sidabrines žuvis. Trokštu to jausmo, kai ta vandens masė slegia tave iš visų visų pusių, kai bet koks judesys, ten, gelmėj, reikalauja dešimt kart daugiau jėgų..

Pamenu, kaip man būnant vos kelių metų pyplei, aš skridau.. Skridau nuo kalno, pasodinta į nuostabų raudoną vaikišką vežimą. Jis buvo toks didžiulis, apglėbęs mane, kaip didelė meška, jog pro šonus akies krašteliu galėdavau matyti saulėje besidraikančius plačius, mamos sijono kraštus. Pirštų galiukais galėjau jausti tą lengvą, švelnią medžiagą, o tuo metu mano plaukuose žaidė nesustabdomos vėjo rankos.

Dabar vėjo nebėra. Ir nebėra mamos, kuri dar viskuo džiaugėsi. Nebėra. Dabar aš — didžiausia problema, tik sugebanti įvaryti panikos priepolį.. Bet pamąstykit, ką šiuo metu lemia tas formalumas, kaip pažymys? Tai tik skaičiai.. Nugulę į balto popieriaus lapą. Ar jie parodo mano tikrąsias žinias? Mano protą? Mano sugebėjimus? Mano vidų? Ar teisinga pasikliauti skaičiukais, gautais iš mokomųjų dalykų, kurių mokytojai Tavęs nekenčia ir vedami savo kvailų principų rašo Tau mažesnius balus? Ar visa šia nesąmone galima pasitikėti?

Lietuvių kalbos pamoka. Grupėje, viso labo, tik 25 asmenys, „patogiai“ įsitaisę mokykliniuose suoluose. Ir spėkite, kas sėdi per šias, nekenčiamiausias (dėl mokytojos) pamokas viena? Taip, Jūs teisūs — aš..
(Sveikinu laimėjus mano pasakojimo aukso puodą.)
Ko mokytoja nekenčia? Manęs.
Ką ji nori matyti pirmame suole? Mane.
Kam klijuojami kvaili užrašai ant nugaros, kaip: „Nespirk man“, arba „Aš mokausi“ ir pan.? Man.
Kas po to mokykloje eina su šitokiais užrašais ant nugaros? Aš.
O kas dar prieš tai spėjo visa tai nufotografuoti su mobilia kamera? Bendraklasiai.
Ir galiausiai, iš ko, po to, juokiasi visa mokykla, ir ypatingai — abiturientai? Taip, Jūs atspėjote, iš manęs, tad ir vėl Jus sveikinu, nes laimėjote šio mano pasakojimo aukso puodą (antrą kartą).

Prieinu prie šalto lango ir įsikniaubusi į stiklą, bandau jį sutraiškyti mintimis. Drebančiomis rankomis ištraukiu susilamdžiusią cigaretę ir nervingai uždegusi žiebtuvėlį, staigiai įtraukdama nuodų, kaip koks kaminas, akimirksniu suvartojų jų visą dozę. Manyje žūna cigaretė. Taip dar antra, trečia..
Nejučia manyje žūsta kalnas nuodų, įsikurdamas, kaip kapinynas, ir sėsliai, bei piktdžiugiškai mane bandantis slėgti, žudyti, dusinti.

Girdžiu duslų mamos balsą, jog užknisau. Na, užknisau, gerai.. Nebūsiu originali:

Mielas drauge,
Aš tik noriu tapti prisiminimu, skristi per dangų, kaip laiškas, ir imti, išbirti žmonėms į širdis kaip žodžiai, sakiniai, o gal tik raidės. Gal tik nereikšmingi skyrybos ženklai, galintys pasėti sieloje abejonę.
Man taip gera! Lengva! Malonu! Einu ir skrendu..


[Kitą rytą, skleidžiantis rytui, ją palengva lesė balandžiai.]