Aš ir jis...

Tyliai nubraukiau nuo akių riedančią ašarą...
- Viskas, bus geriau jei jau išeisi...
- Bet juk tai taip kvaila! Kaip tu gali pykti dėl to? Aš buvau įkaušęs, išgėręs, juk jau atsiprašiau! Tai atsitiko visai atsitiktinai, man niekas nerūpi, tik tu, garbės žodis! Išvis nebūčiau ėjęs į tą sumautą vakarėlį...
- Gal tau ir atrodo, kad  tai kvaila, bet man tikrai ne...
- Patikėk, tai nepasikartos daugiau gyvenime! Tikrai, tai tiesiog atsitiko netyčia... Nagi, nebepyk, man jau pabodo... Be to, su tavimi pyktis labai sunku, tu varai mane iš proto! - jis nusijuokė.
- Tu mane taip pat... - šyptelėjau lūpų kampučiu.
- Nagi, geriau nueikim vakare kur nors, ką manai?
- O internatas... Ponia Fobs? Mes juk negalim elgtis kaip norim...
- Gerai, kaip nori... Tada susitikim savaitgalį, bus kaip tik mokyklos varžybos! Po jų nueitume į parką, pasidarytume pikniką, pasivaikščiotume... Juk skamba visai gražiai?
- Aš savaitgalį grįšiu namo, pas tėvus. Labai noriu pamatyt miestelį....
- Jėzau! Aš tau siūlau pabūt su manim, o tu labiau nori grįžti namo, ar ne..? - jis nuliūdo.
- Aš jau pavargau, Džonai. Nuo šio internato, tavęs, nuo visų! Tu juk visada galvoji tik apie save... O dabar aš noriu pabūt viena, ir praleisti savo savaitgalį namie. O tu... Tu tiesiog ... Nežinau, aš pavargau nuo mūsų santykių, tikrai! Jie baisiai painūs... Iš vis nežinau, ar dar mums kas nors pavyks ... Nebematau to Džono, kurį pažinojau anksčiau... Tiesiog gal aš tavęs jau taip nebemyliu, kaip kažkada, todėl esu atvira... - pasakiau netvirtai.