Kraujuojanti rasa (2)

2 Skyrius
                                      Pasakojimas


  Ąžuolo drevė kikeno girgždančiu juoku, kutenama vėjo. Viduje, žvakių šokdinami šešėliai šmėsčiojo ant sustingusio Silverijaus veido. Sėdėdamas ant lentomis iškloto pirmo aukšto grindų, jis baikščiai žvelgė į protėvių kadaise kaldintus ašmenis.
-Ponia, aš gerbiu jus labiau už viską pasaulyje, bet, - ištarė jis, žvelgdamas į raudonmedžio koto ietį lenktais ašmenimis.
  Šiuos žodžius sekė keleto sekundžių pauzė.
-Taip, bet matote... aš..., -vėl prabilo jis.
  Staiga atšokęs, jaunasis demonas išsigandusiomis akimis atsisuko į vieną iš kardų. Į tą, kuris priklausė Pirmojo sūnui. Priklaupęs prieš jį ant kelių ir maldaujamai sudėjęs rankas jis vėl pravėrė lūpas:
-Prašau, supraskite mane, aš negaliu..., - šįkart akyse pasirodė ašaros.
Tačiau dvasios buvo nepermaldaujamos. Atsistojęs Silverijus pratrūko verkti. Sukdamasis ratu, vargšelis nebegalėjo ištarti nė žodžio. Gestais ir mimikomis melsdamas klyksmų liautis, jis iššliaužė iš drevės, kūkčiodamas ir dusdamas. Tačiau lauke, pajutęs veriantį tėvo žvilgsnį, vėl sustingo į ledą.
-Jauti?, -paklausė šis.
-Ką, tėve?
-Drėgmę sau po kojomis. Rasos kristalus. Kaip žinai, ji mūsų misijoje užima labai svarbią vietą. Iki šiol specialiai į tai nesigilinau, bet dabar tu jau pakankamai suaugęs sužinoti viską, ko tau reikės, kad galėtum pratęsti tai, kam gimei.
-Labai to norėčiau, tėve, - pasigirdo kaip visada pagarbus atsakymas.
-Labai gerai... Šią istoriją reiktų pradėti nuo Gotfrydo, pirmojo tavo protėvio, pasmerkto tremčiai, ankstesnieji, kaip žinai, mums nepriklauso. Tai buvo nepaprasta asmenybė. Deja, pavydžių gentainių išdavystė privertė jį palikti namus, šeimą, šaknis. Jis, netekęs visko, pasitraukė į tamsą, mūsų namus. Tačiau aklinai juodame jo iš lokio paveržtame urve buvo vieta, tamsesnė už visas praėjusias naktis kartu sudėjus-senio mintys. Kosminio proto genijus savo dienas leido kupinas pagiežos ir neapykantos. Neblaškomas buities ar meilės, jis iš gyvenimo tenorėjo savo fantazijų įgyvendinimo, kurios supažindintų pasaulį su beribiu jo skausmu. Visą tai ir ką toliau aš čia pasakosiu jis yra užrašęs savo dienoraščiuose. Vėliau galėsi pats juos paskaityti.
-Ar tos jo fantazijos taip ir liko neįgyvendintos?, - paklausė Silverijus
-Deginami šimtus žvakių, vienas po kito gimė pergamentai. Iš minčių pokyčio galima spręsti kad jis jiems padovanojo ne tik savo kančių išvargintą širdį, bet ir likusią dalį sveiko proto. Nusivylęs savo vidumi, Gotfrydas pakėlė galvą ir pažvelgė aukštyn- į dangų. Jis matė, kad aplink jį egzistavo nesuvokiamos galios jėgos, sukančios planetas ir taškančios viską, ką mirtingieji stengiasi padaryti amžinu. Reikėjo tik griebti svajonę ir juoktis, juoktis, juoktis.
  Silverijus šiek tiek išsigando, žiūrėdamas į aistros apimtas tėvo akis. Tačiau kadangi tokio kalbaus jis jo nebuvo matęs jau seniai, todėl, nors ir bijodamas, jis kurstė tėvą pasakoti toliau:
-Jis juokdavosi? Vienas? Tamsiame urve?
Teodoras pažvelgė į savo vaiką.
-Kalbi kaip vienas iš tų prakeiktų žmogiūkščių, garbinančių saulę. Jeigu gimei mūsiškiu, tai ir galvok atitinkamai!
Keltai minučių įsivyravo tyla. Senis norėjo išeiti, tačiau net ir jo geležinę širdį slėgė vienatvė. Jam reikėjo išsipasakoti. Be to, tai reikėjo užbaigti šiandien.
-Ne.. Juoktis jis pradėjo vėliau, naktį, kai pirmą kartą po daugybės metų nebeišlindo iš urvo pažvelgti viršun, į pro tankią lapiją matomas kelias žvaigždutes. Iki tol jis jas stebėdavo kasnakt. Kiekvienam, tą vidurnaktį išgirdusiam senio žvengimą, neabejotinai iš baimės būtų sustojusi širdis- taip man nuolat kartodavo mano tėvas, - įterpė Teodoras ir tęsė toliau, - Senio veidą po šitiek metų vėl puošė šypsnis. Tikriausiai bauginanti, šlykšti ir seilėta, bet tai buvo šypsena. Euforija, vėl grįžusi tada jau tik į šešėlio kūną, pripildė bjaurią bedantę burną saldumu. “Meilė“ išsiviepė jis.
-Meilė?, - pasitikslino Silverijus.
Teodoras, nebekreipdamas dėmesio į sūnų, tęsė savo pasakojimą. Buvo nebeaišku, jam ar miglų tamsai.
-„Meilė“, „meilė“, „meilė“, - negalėdamas patikėti atsakymu senis kartojo šį žodį, juokdamasis pats iš savęs. “Meilė“ – paskutinį kartą atsiduso ir užmigo. Tardamas šį žodį, jis neįsivaizdavo nieko, su kuo šį siejo jo kūrėjai, ne..., -pasakotojas užlenkė galvą į viršų, - 15 pergamentas, antra pusė „Priešais save aš išvydau gilaus, kepenų kraujo tamsumo rožę, žiedlapius, nusėtus kristalo tyrumo skausmo ašaromis, žvilgančiomis mėnesienoje. Kiekvieną kartą, išvydęs šį vaizdą, vėl prisimenu, kad kadaise buvau laimingas“.
-O kas įvyko vėliau?
-Praeitame gyvenime buvęs karys, jis savo lindynėje turėjo puikią ietį, lenktais ašmenimis ir rinktinio raudonmedžio kotu. Taip, taip, tą pačią. Kiekvieną naktį jis iki tobulumo aštrindavo plieną, norėdamas, kad jo mylimoji būtų tobula, kai ateis metas keršyti. Žinai ką jis šnibždėdavo, atsargiai vedžiodamas galąstuvą po jos ašmenis?
-Ką?, - Silverijaus akys išsiplėtė iš susijaudinimo.
-„Tuoj būsim kartu, mano meile“. Tačiau po kurio laiko senis Gotfrydas tai kartodavo vis rečiau. Galiausiai, lemtingą vakarą jis teištarė šiuos žodžius: „Reikia skubėti. Rožė mano sapnuose po truputi džiūna, greitai mes neteksime jos, taip, reikia skubėti... “. Kitą rytą savo sparnais mišką ir jo apylinkes apgaubė rūko miglos. Gotfrydas išlėkė iš savo urvo keturpėsčias, juokdamasis ir šokinėdamas. Nebežinodamas, ką daryti, jis gaudė rūką rankomis ir išbučiavęs energingai mestėldavo jį į viršų. Iš to vėliau gimė šokis, kurį tu taip mėgsti... Žodžiu, dievų dovana seniui buvo tobula. Jis krizeno iš susijaudinimo.
-Kodėl jis tuose savo užrašuose taip smulkiai papasakojo savo slapčiausias gyvenimo detales?
-Toli gražu ne slapčiausias, sūnau, toli gražu. Bet aš nematau kaip tu galėtum išvengti jų sužinojimo ateityje. Tačiau patikėk, po kiekvienos atsikelti darosi vis sunkiau. Na, dabar tai nesvarbu, grįžkime prie pasakojimo... Pagriebęs brangiąją savo ietį jis pasiruošė pirmą kartą per tiek laiko palikti savo namus nakčiai. Nors, iš memuarų galiu pasakyti, kad ne per daugiausia buvo ką palikti. Kadaise surastą apleistą lokio urvą tada dar jaunuolis karys praplatinęs iš išklojęs kailiais buvo padaręs pakenčiamą tremtinio egzistavimui. Didelę dalį landynės užėmė mano minėti pergamentai, kurie, jo žodžiais „gimę tamsoje, joje norėjo i mirti“. Šalia stovėjo kelmas, atstojęs stalą, viena jo pusė buvo aklinai užlieta išsilydžiusio vaško. Be šių dalykų ant žemės dar mėtėsi iš dviejų kailių kadaise pasigamintas miegmaišis, šaltomis naktimis šildęs busimo monsto kūną.
Ta vakarą, visam miškui besimaudant gaivioje nakties rasoje, Gotfrydas išėjo. Kaip ir mums, iki kaimelio jam reikėjo eiti iki aušros. Tačiau nei šalčio, nei vėjo senis nejuto. Jį šildė mintis, saldi kaip vieversio rytmečio giesmė po nakties, pilnos beprotystės košmarų. Mintis apie kerštą.
Čia Teodoras slapčia žvilgtelėjo į sūnų. Pamatęs, kad jis virpa iš susijaudinimo, senis širdyje nusišypsojo. To parodyti, jo įsitikinimu, jokiu būdu nebuvo galima.
-„Tik tu ir aš, brangioji, tik tu ir aš“, - vėl ašmenys išgirdo jau užmirštus meilės žodžius. Per miglą nematydamas daugiau kelių metrų į priekį, jis tvirtai žengė į priekį, tremtinio taku atgal.
Čia Teodoro pasakojimą privaloma nutraukti, nes senis Gotfrydas, įpūtęs gyvybę šiai istorijai, negalėjo žinoti kai kurių dalykų, svarbių tolesnių įvykių raidai. To savaime, nebuvo ir jo memuaruose.